varviskes_respublika_virselis_internetui
Vilius Kavaliauskas - Apie „slaptą karą“ Dzūkijoje
2013-03-15
PDF Spausdinti El. paštas

 

Lietuvos Nepriklausomybės karo pabaiga ir ypač kovos su lenkais dėl Neutraliosios zonos – vis dar iki galo neatverstas Lietuvos istorijos puslapis. Tereikia prisiminti, kada vyko šie įvykiai – 1922–1923 metais.

 

 

Europoje, vis dar su nenusistovėjusiomis po Pirmojo pasaulinio karo sienomis, kai kada politinis žemėlapis buvo karpomas jėga. Italų poetas Gabrielis d‘Anuncijas (Gabriele d‘Annunzio) 1919 m. su nemažu būriu savanorių atsiriekė vis dar ore kabojusį Fiumės uostą. Lietuvius tas žygis taip įkvėpė, kad Klaipėdos savanorių vadas Jonas Budrys, 1923 metų sausio 15-ąją baigęs užimti Klaipėdos prefektūros pastatą, siuntė telegramą Benitui Musoliniui, kaip „mokėjusiam gerbti Tautos aspiracijas ir pačiam davusį pavyzdį kaip reikia Tautos idealus saugoti“. Italijos premjeras Lietuvos žvalgybininkui neatsakė, tačiau tai buvo labai deranti tiems laikams istorija – ko negalima paimti prie derybų stalo, reikia imti jėga.

 

Dar 1920 m. lapkričio 29 d. Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijos nutarimu Pietų Lietuvoje tarp lietuvių ir lenkų pajėgų buvo nustatyta 12 km pločio neutrali zona.

 

Kad abi pusės, matyt, ir neketino rimtai paliaubų laikytis – istorinis faktas. Bet iš Neutraliosios zonos išvedus kariuomenę tiesiogiai kautis nebuvo galima. Todėl lygiai kaip ir Širvintų krašte buvo pasitelkta jau naudota taktika – buvo suformuotos vietinių „partizanų“ grupės, kurioms vadovauti buvo paskirti patyrę ir narsa pasižymėję armijos karininkai, kuriam laikui komandiruoti „slaptai misijai“ ir gavę slapyvardžius. Labai pravertė ir Šaulių sąjungos aktyvi veikla (prie jos štabo veikė Konspiracijos ir Operatyvinis skyriai), visiškai realūs aplinkinių kaimų gyventojai – šauliai (kai kurie dėl amžiaus nespėję dalyvauti Nepriklausomybės kare, tačiau buvę ne mažiau aktyvūs kaip pirmieji savanoriai). Kritiniais atvejais į pagalbą vietos partizanams bei šauliams buvo siunčiami civiliai perrengti kareiviai.

 

Po to ilgus dešimtmečius kovų Neutraliojoje zonoje dalyviams buvo draudžiama kam nors pasakoti, kas ten vyko iš tikrųjų. Karininkų ataskaitos apie mūšius Pietų Lietuvoje po paliaubų pasirašymo liko Kariuomenės štabo operatyvinio skyriaus bylose su grifu „Slaptai“. Net apdovanotų Vyties Kryžiais bylose tebuvo trumpai pažymėta – „už slaptos misijos vykdymą“, nieko daugiau nedetalizuojant.

 

Visas šis „karas po karo“ ligi šiol nėra iki galo išnagrinėtas profesionalių istorikų (išskyrus Karo akademijoje paskelbtą nedidelę prof. Vytauto Lesčiaus studiją). Negausios Lietuvos karo istorikų pajėgos užimtos kitais dalykais, nors išnagrinėti bei paskelbti išsamią Lietuvos–Lenkijos karinio konflikto analizę reikalauja ir šiandien gerėjantys dvišaliai santykiai. Lenkų istoriografija ir istorikai daug aktyvesni – išleista ne viena 1920 m. karo aplinkybes nušviečianti studija, dokumentų rinkiniai, nors, deja, konfliktas su Lietuva dažniausiai lenkų istorikų nepagrįstai rodomas kaip karo su bolševikais dalis. Tuo tarpu Lenkijos archyvai bei šaltiniai mūsų darbuose apie šį karą bemaž nenaudojami, iš anksto kvestionuojant jų objektyvumą (bet, deja, tuo į tokį statusą įstumiant ir savo darbus).

 

Galbūt, atėjo laikas abiejų šalių istorikams, nebijant tiesos ir atsisakant „patriotinių pagražinimų“, drauge išleisti rimtą monografiją apie 1920–1923 m. karinį konfliktą, tuo praturtinant mūsų visų žinojimą ir dedant tašką pseudomokslinėms spekuliacijoms. Juk tikriausiai ir lenkams būtų įdomu sužinoti, kaip Lietuvos žvalgyba su „partizanų“ pagalba ruošė pasikėsinimą į Juzefą Pilsudskį – bet kokia kaina norint susprogdinti į Vilnių vykusį maršalo traukinį.

 

Tame fone Gintaro Lučinsko knyga ypač vertinga, nes ji iš arti parodo net smulkiausias kovines operacijas, vykusias tame atvirame bei slaptame konflikte ir ypač – dideliu skauduliu Lietuvai buvusią „Varviškės savivaldą“. Knyga apie Varviškės „respubliką“, kuri šiandien Lenkijoje labiau žinoma iš Varviškės savivaldos tekstu perspaustų trijų lenkiškų pašto ženklų, o Lietuvoje – daugiau iš istorinę faktologiją ir prasmę praradusių žodinių pasakojimų apie „respublikas“ Perlojoje (1918–1923), Vandžiogaloje (1918–1919), Babtuose (1919) ar Varviškėje (1920–1923) – labai vertingas šaltinis.

 

Knygą vis dėlto vadinsiu „šaltiniu“, nes Gintaras Lučinskas nėra profesionalus istorikas ir šioje apybraižoje tikriausia neišlaikyti visi mokslinės publikacijos reikalavimai (tą patį taikau ir savo knygoms, nes net ir baigęs Vilniaus universiteto istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę, neturiu teisės vadinti save istoriku).

 

Prieš pusmetį su naujosios Lietuvos kariuomenės kūrėju generolu Česlovu Jezersku (kurio senelis žuvo 1922–1923 m. kovose su lenkais ir yra palaidotas Leipalingio kapinėse) nuvažiavome į Varviškės kaimą, vaikščiojome po mišką, kuriame prieš 90 metų aidėjo kulkosvaidžių tratėjimas, ir žvelgdami į anapus Nemuno esančią baltarusių žemę, svarstėme apie istorinę atmintį – kaip išsaugoti ateičiai čia gyvenusių ir kovojusių žmonių darbus, jų pasiaukojimą ir auką, kad ši teritorija nebūtų atplėšta nuo Lietuvos valstybės.

 

Alytuje_laidojami_kariai_1923-03-22         
Leipalingio_gyventojo_Vaisnoro_telegrama_Prezidentui

Alytuje laidojami kariai, 1923-03-22

Leipalingio gyventojo Vaišnoro telegrama Prezidentui,
1923-01-21. LCVA, f. 394, ap.5, b. 238, l.30


To neįmanoma padaryti nepaminėjus visų jų vardų, kiekvieno individualaus indėlio, kiekvienos kad ir nedidelės istorijos. Svarbiausia – mes turime atminti jų vardus ir darbus. Nes nepagerbus jų, mūsų darbai atrodys dar nykiau.

 

O grįždamas prie autoriaus ir jo asmenybės, noriu pasakyti apie Gintarą Lučinską kaip apie nuoseklų Dzūkijos istorijos metraštininką, pateikiantį skaitytojams jau kelintą istorinę knygą apie šį Lietuvos regioną. Tokių žmonių, kaip Gintaras Lučinskas, pažįstu dar kelis. Bet labai gaila, kad jų Lietuvoje nėra daug. Jie užima nišą, iš kurios pasitraukė istorikai ir muziejininkai – galbūt, dėl mažėjančio valstybinio finansavimo muziejai, universitetai, mokslo institucijos apsiriboja tyrinėjimais, kuriems užtenka archyvų. Tuo tarpu dar daug istorinės medžiagos yra to meto įvykių dalyvių šeimose, asmeniniuose archyvuose. Vien ko vertos šioje knygoje publikuojamos istorinės nuotraukos.

 

Šia knyga Gintaras Lučinskas, istorikas-entuziastas iš Alytaus, įmūrija gražų akmenėlį į mūsų valstybės kūrimosi rūmą. Mes visi – valstybė ir žmonės – jaučiamės tvirčiau ant pamatų, sulipdytų Lietuvos žmonių kraujo, narsos ir pasiaukojimo kaina.



 

varviskes_respublika_virselis_internetui      

Informacija apie knygą

Lučinskas, Gintaras

Varviškės „respublika“ (1920–1923). Istorijos apybraiža. Alytus: Gintarinė svajonė, 2013. – 112 p. Tiražas – 750 egz.

ISBN 978-609-95213-5-0

Kraštotyrininko, knygų apie Dzūkijos istoriją autoriaus Gintaro Lučinsko gausiai nuotraukomis ir dokumentais iliustruota knyga „Varviškės „respublika“ (1920–1923)“, skirta paminėti 90-osioms metinėms, kai 1923 m. kovo 23 d. Lietuvos kariuomenės kariai ir šauliai likvidavo Lietuvos prijungimo prie Lenkijos šalininkų įkurtą prolenkišką „savivaldą“ (lenk. Samorząd Warwiszki) pietinėje Lietuvos Respublikos dalyje – Kapčiamiesčio valsčiuje, Varviškės kaime.


Share
Follow us on Twitter


ISSN 2029-7866  | © 2011 Lietuvių Tautinis Centras | Visos teisės saugomos


Tautos balsas - žinios Lietuvai. Patriotinis interneto portalas. Lietuviai - Lietuvai!
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis