kovo11_eitynes2m
Kęstutis Čeponis. Lietuvių nacionalistų politiniai tikslai ir veiklos gairės (programiniai pamąstymai)
2013-01-17
PDF Spausdinti El. paštas



Tikrojo tautiškumo (nacionalizmo – pasaulio tautų, kalbų ir kultūrų išsaugojimo) ideologiniai principai ir politiniai tikslai:

- pasaulis istoriškai yra padalintas į skirtingas tautas, paprastai kalbančias skirtingomis kalbomis,

- kiekviena tauta turi teisę sukurti savo nepriklausomą tautinę valstybę tautos istorinėje-etninėje teritorijoje,

- istorinės-etninės tautų gyvenamos teritorijos ir politinės tautinių valstybių sienos turi sutapti,

- kiekviena tauta turi teisę pati spręsti savo pačios likimą savo įkurtoje valstybėje,

- valstybės esminė paskirtis yra sudaryti sąlygas valstybę sukūrusios tautos kultūriniam ir ekonominiam suklestėjimui šioje valstybėje,

- tauta yra pagrindinis valdžios šaltinis,

- jokia tauta ir jos sukurta valstybė neturi teisės kištis į kitos tautos ir jos sukurtos (ar dar kuriamos) valstybės reikalus,

- svetimų etninių žemių okupacija nėra teisėta ir negali būti įteisinta jokiais tarptautiniais ar kitokiais susitarimais ar sutartimis, nepriklausomai nuo to, kiek laiko okupantas valdo tą žemę,

- pasaulyje dar egzistuojančios imperijos turi būti padalintos į tautines valstybes,

- kitataučiai kolonistai ir imigrantai, nelojalūs ir kenkiantys tautinei valstybei, nepripažįstantys tautos teisės valdyti savo žemę ir savo valstybę, turi būti baudžiami ir iškeldinami į jų etninę teritoriją (valstybę), iš kurios atvyko jie patys ar jų protėviai.

 

Pastaba - Praktinis šių principų įgyvendinimas glaudžiai susijęs su konkrečia istorine-politine situacija, kuri pastoviai kinta - todėl būtina visada turėti parengtas struktūras, atitinkamus planus ir būti pasiruošus juos realiai įgyvendinti, pasitaikius tinkamai progai.

 

Iki tol organizuoti ideologinį-istorinį visuomenės švietimą ir tarptautinį spaudimą okupantams, užgrobusiems svetimas etnines-istorines žemes.

 

Iš karto noriu pabrėžti, kad šie principai - tai ne kokios nors absoliučiai nekintamos "dieviškosios dogmos", o gyvenimo patikrintų įvairių nuostatų rinkinys - tam tikras teorinis "ideologinio stuburo modelis", kurį būtina nuosekliai tobulinti, atsižvelgiant į realią padėtį pasaulyje, pakankamai lanksčiai ir operatyviai reaguojant į įvairius pokyčius.

 

Dėl "oficialių" tarptautinių teisinių klausimų ir sutarčių

 

"Būkime biedni, bet teisingi" - visos tos tarptautinės sutartys ir "tarptautinė teisė" iš tikrųjų parodo tik realius galingiausių tuo momentu geopolitinių jėgų tarpusavio santykius bei jėgų balansą tam tikru istoriniu etapu. Todėl mes, nacionalistai, pripažįstame tik vieną iš esmės teisingą tarptautinį principą:

- kiekviena tauta turi teisę sukurti savo nepriklausomą tautinę valstybę tautos istorinėje-etninėje teritorijoje,

- svetimų etninių žemių okupacija nėra teisėta ir negali būti įteisinta jokiais tarptautiniais ar kitokiais susitarimais ar sutartimis, nepriklausomai nuo to, kiek laiko okupantas valdo tą žemę.

 

Dažnai mane klausia, o kokią laiko ribą ("atskaitos tašką") taikyti nustatant, kas kur gyveno?

 

Atsakau:

Yra labai akivaizdus, visiems žinimas, juridinis tarptautinis precedentas: kadangi žydai atkūrė Izraelį 1948 m. - tai yra maždaug po 1800 metų nuo savo išvarymo iš savo žemių 2 mūsų eros amžiuje (po Bar-Kochbos sukilimo numalšinimo 135 m.) - ir JTO tokią žydų teisę atkurti savo valstybę pripažino dar 1947 m., vadinasi kartu tuo pačiu yra ir nustatyta "apatinė" tarptautinė riba laike (2 mūsų eros amžius).

Taigi, remiantis šiuo juridiniu tarptautiniu precedentu bet kuri pasaulio tauta turi teisę atgauti savo tautines - etnines - istorines žemes, valdytas 2 mūsų eros amžiuje, ir atkurti savo tautinę valstybę šiose žemėse, nepriklausomai nuo to, kokie okupantai ir kolonistai per tą laiką tą žemę užkariavo ir atsikraustė.

Žinoma, kai kam tai labai nepatiks...

 

Antras labai svarbus juridinis tarptautinis precedentas - Kosovo Albanijos nepriklausomybės tarptautinis pripažinimas, atskiriant ją nuo Serbijos. Slavai serbai šias žemes užkariavo 12 amžiuje (1180 m.). Taigi, kitas galimas "atskaitos taškas" yra 12 mūsų eros amžiaus pabaiga.

 

Nacionalizmas ir separatizmas

 

Aiškiai skirkite nacionalizmą nuo separatizmo. Separatizmas - tai dalies tautos žemių atsiskyrimas nuo likusios tautos. Paprastai tai inspiruoja įvairios užsienio jėgos, siekiančios taip užgrobti vertingas teritorijas. Nacionalizmas - tai kaip tik tautos konsolidacija į vieną bendrą valstybę, išsivaduojant nuo priklausomybės įvairioms daugiatautėms imperijoms. Sąjūdžio metais mes griovėme ir galų gale sėkmingai sugriovėme "raudonojo blogio" imperiją. Todėl tos imperijos "apologetams" ir "simpatikams" nacionalizmas buvo ir tebėra pats didžiausias jų neapykantos objektas. Dabar mes griauname besikuriančią "žydrojo blogio" imperiją - ir todėl vėl kartojasi ta pati sena istorija. Dabar jau šios imperijos "apologetams" ir "įvairiaspalviams vaivorykštiniams simpatikams" nacionalistai yra aršiausias jų priešas. Ir jie mus kaip tik įmanydami siekia apšmeižti, suskaldyti ir sunaikinti. Bet jų pastangos bevaisės - mes jau labai greitai likviduosime "žydrojo blogio" imperiją lygiai taip pat, kaip likvidavome "raudonojo blogio" imperiją.

Mums reikalinga Tautų Europa, o ne kosmopolitų milijardierių - oligarchų valdoma bei stumdoma betautė ir bažadė vergų masė, kraunanti turtus tiems oligarchams.

 

Pasaulinis Nacionalistų Internacionalas (pasaulio tautų, kalbų ir kultūrų išsaugojimo)

Kalbant apie tarptautinius mūsų santykius bei tikslus, tai visų pirma privalome inicijuoti Pasaulinio Nacionalistų Internacionalo (tautų, kalbų ir kultūrų išsaugojimo) įkūrimą, remiantis keliais, aiškiai suformuluotais, pagrindiniais pasaulinio nacionalizmo principais, kuriuos čia jau pateikiau.
Tik laiku sukurta tikra tautinė valstybė pajėgi išsaugoti ją sukūrusią tautą, jos kalbą ir kultūrą.
Valstybės Europoje, be jokių abejonių, yra sukurtos tautiniu pagrindu, tačiau sienos tarp jų dažnai ne visiškai atitinka istorines-etnines tautybių ribas. Ir tai yra imperialistinių karų toje pačioje Europoje bei imperijų vykdyto kolonializmo palikimas. Išvada akivaizdi - būtina siekti, kad visų valstybių sienos atitiktų istorines-etnines tautų ribas. Tačiau tam visų pirma būtina likviduoti paskutinę dar išlikusią Europos imperiją - Rusijos imperiją, bei kitų senųjų imperijų - Britanijos, Prancūzijos, Ispanijos ... - likučius, išdalinant jas į normalias tautines valstybes. Mūsų nuomone ir JAV irgi yra tokia pati "absoliutaus "multi-kulti" (tai yra antitautinio) blogio" imperija kaip ir Jievrosojuzo imperija, Rusijos imperija, Kinijos imperija, Indijos imperija ...

 

Mums - visų pasaulio tautų tikriesiems nacionalistams - šiose įvairių imperijų tarpusavio kovose dėl pasaulinės įtakos svarbiausia yra tai, kad visos jos šiose kovose vis labiau silpsta ir galų gale neišvengiamai subyra.

 

Pasaulis vėl labai aktyviai kinta - ir mes, visų pasaulio tautų tikrieji nacionalistai, neturime "miegoti", matydami kaip įvairios kitos ideologijos (visų pirma paremtos įvairiomis religinio imperinio fundamentalizmo idėjomis - pradedant "grynojo" islamo (sunitiško arba su juos aršiai konkuruojančio šiitiško) ir baigiant induizmo bei pravoslavijos) skverbiasi, užimdamos jau idėjiškai, politiškai bei ekonomiškai žlugusio bolševizmo (įvairių jo atmainų) ir pokaryje pasaulyje įsigalėjusios "liberaliojo globalizmo" ideologijos, tačiau šiuo metu jau akivaizdžiai nykstančios, sparčiai užleidžiamas pozicijas.
Lietuviškoji geopolitika

 

Mus - Lietuvių nacionalistus - dažnai ir aršiai užsipuola įvairūs "antifašistai", tolerastai, "žydrieji" ir pan., kodėl mūsų įvairiuose renginiuose dalyvauja užsienio „naciai“, „fašiai“, „banderininkai“ ir pan. - tai yra mūsų priešus labai nervuoja visų pirma vokiečių ir ukrainiečių tautinių organizacijų bei grupių atstovų vis glaudesnis bendradarbiavimas su Lietuvių tautiniu judėjimu.

 

Paaiškinu...

Tas, kas jau dabar negalvoja, ką darys rytoj - kaip, su kuo bei kieno padedamas (nes sutampa interesai) - tam rytojui atėjus, sėdės apsižliumbęs, laukdamas "malonių bei nurodymų iš aukščiau"... Įvairius konkrečius geostrateginius planus turime būti paruošę jau dabar - ir kai tik bus tinkama proga, tuoj pat imtis labai ryžtingai juos įgyvendinti. O tie, kas miegos, liks prie sulūžusios geldos. Objektyvi realybė – gyvename pasaulyje, kuriame reali karinė galia lemia viską. Kiekvienam mąstančiam lietuviui akivaizdu: Lietuva turi du amžinus priešus, surijusius Lietuvių Tautos žemes ir žmones - Maskolijos "mešką" ir Lenkijos "vištą"!!!!


Jokia ne paslaptis, kad tiek Lenkijoje, tiek Gudijoje (Baltarusijoje) pakanka šovinistų, dieną naktį svajojančių apie Vilniaus ir nemažų teritorijų aplink jį atėmimą iš Lietuvos. Rusijos imperijoje irgi pastoviai prisimenama, kad Vilnius, Klaipėda ir jų apylinkės buvo sugrąžintos Lietuvai dėka to, jog SSSR sumušė Lenkiją, o vėliau ir Vokietiją. Šiandien visos šios kalbos lieka tik svaičiojimais internetinėje erdvėje bei retkarčiais pasigirsta kai kurių politikų lūpose - vis tik NATO egzistavimas pakankamai efektyviai šiuo metu stabdo bet kokią Rusijos, Gudijos ar netgi Lenkijos invaziją į Lietuvą. Tuo pat metu tik visiški kvailiai gali abejoti, jog ateis laikas, kada subyrės ir ES, ir NATO. Ir štai tada mes tapsime lengvu grobiu savo galingesniems kaimynams, jei jau dabar nesiruošime būsimai sudėtingai ateičiai ir nekursime toli siekiančių strateginių sąjungų. Ir tik visiški idiotai mūsų parsidavusioje valdžioje nepajėgia suvokti, jog subyrėjus NATO ir sunaikinus Rusijos imperiją (o Kinija tai anksčiau ar vėliau padarys - jau senokai tam labai intensyviai ir labai sėkmingai ruošiasi), pagrindiniu Lietuvos Valstybės priešu taps Lenkija. Kaip tik todėl strateginiais ir ilgaamžiais Lietuvos Valstybės sąjungininkais yra ir bus Ukraina bei Vokietija, kai tik šiose valstybėse į valdžią ateis tautinės jėgos. Priežastis labai paprasta - mūsų geostrateginiai interesai absoliučiai sutampa (ir atžvilgiu Rusijos imperijos galutinės likvidacijos, ir atžvilgiu Lenkijos (bei Gudijos) sutramdymo).


Lietuviškoji „rekonkista“ ir prielaidos ją įgyvendinti

 

Mums – lietuviams – visada būtina atsiminti, kad Punskas, Seinai, Suvalkai, Rytų Liūdnoji Lietuva, Mažoji Lietuva (pietinė dalis – Rusijos imperijos okupuota ir aneksuota Karaliaučiaus (Tvankstos) sritis) ir Stalino Lenkijai padovanotos Prūsijos žemės – tai kraujuojančios mūsų Tautos žaizdos, kurios neužgis, kol nebus atkurta istorinė teisybė. Lietuviai nepretenduoja į visas tas milžiniškas žemes - nuo Berlyno ir Varšuvos iki Maskvos ir Briansko, kuriose tūkstantmečiais - iki slavų invazijos 9-12 amžiuose - gyveno įvairūs dabartinių Lietuvių (ir Latvių) protėviai. Taip pat ir "Didžiąją Lietuvą", tai yra šešis amžius (nuo 13 iki 18 amžiaus imtinai) egzistavusią Lietuvos Imperiją (ar ir dar "globalesnę"), mes, be abejo, neatkūrinėsime. Nes mes ne imperialistai, o nacionalistai.

 

Todėl lietuviams būtina susigrąžinti savo pačių Tautos etnines žemes, kurias jėga užgrobė Lenkija bei Rusijos imperija ir tas, kurias Baltarusijai padovanojo 1939 m. Stalinas, o ne pavyzdžiui, senąsias baltų galindų žemes aplink Maskvą (Mazgavą) - kurios iš esmės ir yra ta teritorija, kur iš senųjų baltų ir šiauriau gyvenusių senųjų finų genčių, joms susimaišius su ateiviais slavais, susiformavo rusų tauta. Privalome siekti ir pasiekti susigrąžinti būtent tas teritorijas, kurios yra grynai Lietuviškos istorinės-etninės žemės.

 

Tai reiškia, kad Lietuviams būtina susigrąžinti savo pačių Tautos etnines žemes, kurias jėga užgrobė Lenkija bei Rusijos imperija ir tas, kurias Baltarusijai padovanojo 1939 m. Stalinas - tai yra:

 

1) Lietuva privalo susigrąžinti Mažosios Lietuvos pietinę dalį:

Tilžę, Ragainę, Įsrutį, Gumbinę, Piliavą, Vėluvą, Pilkalnį, Stalupėnus, Darkiemį, Pakalnę (Gastus), Tvankstą (Karaliaučių), Aistmares, Vištyčio ežerą, ... ) ir Galindą (Geldapę) bei Žydkiemį (1951 m. Stalino padovanotą Lenkijai).

 

2) Lietuva privalo susigrąžinti Rytų Lietuvą:

Ašmeną, Krėvą, Lydą, Alšėnus, Gardiną, Naugarduką, Breslaują, Drūkšių ežerą, Vydžius, Pastovį, Rodūnę, Drują, Dysną, Narutį ir Naručio ežerą, Svyrius, Zietelą, Gervėčius, Geranainius, Iviją ...

 

3) Lietuva privalo susigrąžinti Pietų Lietuvą:

Punską, Seinus, Suvalkus, Raigardą, Vygrius, Baltstogę,...
P.S. Tikrųjų Prūsų - etninės baltiškosios Prūsijos žemių, kurias beveik visas Stalinas padovanojo Lenkijai, likimą, ir būsimos baltų prūsų Prūsijos Valstybės įkūrimo klausimą turėtų nuspręsti tarptautinis įvairių prūsų palikuonių ir jų draugijų suvažiavimas.

 

Aš manau, kad Prūsija ir Prūsų kalba turėtų būti atkurti analogiškai, kaip buvo atkurtas Izraelis - iš savanorių prūsų palikuonių ir prūsų kalbos gerbėjų.
Mane kartais klausia - kaip mes pajėgsime susitvarkyti su šiomis savo protėvių žemėmis, šiuo metu apgyvendintomis slavų, kada jas atgausime?
Juk dabar daugybė Lietuvių emigruoja ieškodami geresnio gyvenimo...

 

Atsakau - mokykitės Lietuvos istoriją...

Ar žinote, kiek šimtų tūkstančių Lietuvių emigravo iš Lietuvos 19 amžiuje ir 20 amžiaus pirmoje pusėje, o į mūsų žemes tuo metu šimtais tūkstančių plūdo visokie kitataučiai imigrantai bei kolonistai? Ir kas tada gyveno tose mūsų Tautos žemėse, kuriose dabar Lietuviai sudaro absoliučią daugumą - ypač miestuose? Šiokie tokie istoriniai statistiniai duomenys tai jau pamiršusiems:

 

1. Vilniuje XX amžiaus pradžioje lietuvių buvo 7 procentai.

 

2. Kaune XX amžiaus pradžioje lietuvių buvo 3 procentai.

 

Klausimas skeptikams – kas ką polonizavo, germanizavo ar rusifikavo per praėjusius 100 metų, pvz., tame pačiame Kaune?

 

Ir netgi Vilniuje – kur po Antrojo pasaulinio karo buvo masiškai perkeliami (arba patys persikeldavo) ir įvairūs slavai, ir kiti, iš Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos, Vidurinės Azijos ir Užkaukazės, netgi Moldavijos (pvz., taip iš Moldavijos į Kirtimus atsikėlė garsusis čigonų taboras)? Tačiau šiandien Lietuvių Vilniuje jau virš 65 procentų, o Lietuvoje - virš 84 procentų.Taigi, štai jums ir realus atsakymas, kas ir ką iš tikro nugalėjo Pirmajame, Antrajame ir Trečiajame ("Šaltajame kare")? Be to privalome atsiminti, kad absoliuti dauguma tų "slavų" yra tie patys senųjų baltų palikuonys, tik dabar kalbantys slavų tarmėmis.


Vadinasi būtina jiems nuosekliai ir reguliariai priminti, kas buvo tikrieji jų protėviai. Tai yra pamažu performuoti jų tautinę savimonę iš jiems primestos slaviškos į jų istorinę baltiškąją (visų pirma tai būtų dabartiniai baltarusiai, kašubai, mozūrai...). Taip pat turime paremti kylančius slavakalbių baltų judėjimus (jotvingių Baltarusijoje ir Lenkijoje, kašubų ir mozūrų Lenkijoje, krievių Baltarusijoje ir Rusijoje).

 

Palyginimui, airių, velsiečių ir škotų absoliuti dauguma jau keli šimtmečiai kalba angliškai, bet pamėgink airį, velsietį arba škotą pavadinti anglu.
Neabejoju, kad ir dabar mes ne tik išgyvensime, bet ir galų gale nugalėsime visus savo priešus - turime milžinišką tūkstantmetę patirtį kaip išgyventi ir nugalėti net tada, kai Lietuvių Tautos padėtis būdavo visiškai beviltiška, o Lietuvybę palaikydavo ir keldavo vos keli Tautos šviesuoliai.

 

Lietuvių požiūris į Rusijos imperiją ir Rusų tautą

 

Rusijos imperijos "sarginiai šunys" ir apologetai keikia kaip sugeba visus, kas tik siekia šios imperijos subyrėjimo - ir bet kurios tautos nacionalistus, ir JAV imperialistus, ir musulmonų imarato kovotojus... Tačiau tikriesiems rusams verta pagalvoti - kas svarbiau: ar stengtis bet kokia kaina išsaugoti jau galutinai supuvusią ir griūnančią azijinę imperiją, pamažu jau virstančia musulmonų ir kinų dominuojama teritorija, ir taip galutinai prarasti tikrosios Rusų Tautos likučius, ar sukurti nuosavą Rusų Tautos valstybę tikrose istorinėse tautos žemėse. Juk puikiai žinomas pasaulinis dėsnis - bet kuri imperija suvalgo ją sukūrusią tautą, "suvirškindama" jos tikrąją senąją kultūrą, papročius, istoriją ir netgi kalbą. Pasaulinės istorijos daugybę kartų patvirtintas nepaneigiamas faktas - kiekviena imperija pamažu, bet neišvengiamai, "suvalgo" ją sukūrusią tautą - imperijos pavergtų tautų žmonės palaipsniui užplūsta, prisidaugina ir galų gale nutautina pačią "imperinę tautą" ir visų pirma jos istorinius centrus. Pasižiūrėkite, pvz., kaip atrodo Paryžius, Londonas, ir ta pati Maskva - kokių būtent žmonių ten vis daugėja (ir labai sparčiai)...

Beje, lietuviai ir Lietuvos Imperija (13-18 amžiuose) čia irgi jokia ne išimtis - prisiminkite, kas dar visai neseniai sudarė absoliučią daugumą gyventojų Vilniuje, Kaune ir kituose etninės Lietuvos centruose.


Mažosios Lietuvos pietinės dalies, 1945 m. okupuotos Sovietų sąjungos – taip vadinamos Karaliaučiaus (Tvankstos) srities problema ir jos sprendimo galimybės


Mūsų pagrindinis strateginis tikslas - susigrąžinti pietinę Mažosios Lietuvos dalį, 1945 m. okupuotą Sovietų sąjungos – taip vadinamą Karaliaučiaus (Tvankstos) sritį, neleidžiant, kad ją užgrobtų Lenkija, kuri irgi tam labai intensyviai ruošiasi. Mažosios Lietuvos pietinę dalį - taip vadinamą Karaliaučiaus (Tvankstos) sritį - ateityje, manau, pavyks sugrąžinti Lietuvai plačios autonomijos pagrindais. Kartu turime suvokti, kad realios mūsų galimybės nuo mūsų norų be jokių abejonių skirsis, priklausomai nuo to, kokia geopolitinė padėtis susiklostys. Todėl manau, kad jau dabar turime bendrauti su Karaliaučiaus srities rusų nacionalistais (ką aš bei dar kai kas ir darome) - manau, kad reikia juos įtikinti, jog jiems geriausias variantas, prasidėjus Rusijos imperijos byrėjimui, yra labai aiškiai apibrėžta plati kultūrinė (netgi ir politinė) autonomija Lietuvos Valstybės sudėtyje. Nes kiti variantai - įskaitant ir naują Baltijos respubliką, yra jiems nenaudingi, kadangi visais tais atvejais juos labai greitai "suvalgys" arba Lenkija, arba Vokietija, o štai Lietuva yra per silpna, kad tai padarytų.

 

Klausimas - "Jei mes atgausime Kaliningrado kraštą, turėsime pasiimti ir gyventojus"...

 

Atsakymas - Tie, kam nepatiks gyventi Lietuvos Valstybės sudėtyje, patys iškeliaus į savo įvairias istorines tėvynes ar kitas Europos šalis - sienos juk bus atviros.

 

O normalius žmones - gerbiančius Lietuvių Kalbą, Lietuvių Tautą, Lietuvos Valstybę ir jos Istoriją - mielai paliksime, tegu ir toliau ten gyvena, jei tik nori.

 

Pietų Lietuvos susigrąžinimas ir santykiai su Lenkija

 

Akivaizdu, kad geri Lietuvos santykiai su Lenkija bus tik tada, kai ji grąžins išdaviko Pilsudskio pagrobtas Lietuvos Valstybės žemes - pagal 1569 m. nustatytą sieną. Ir atsiprašys už 1920 m. įvykdytą Rytų ir Pietų Lietuvos okupaciją bei aneksiją 1922 m. Apskritai, su Lenkija galėsime turėti net labai gerus santykius, jei ji grąžins Lietuvai Lietuvių Tautos istorines-etnines žemes – tas, kurias užgrobė 1920 m. ir tas, kurias Lenkijai padovanojo Stalinas 1945 m. Nes kitaip Lenkija – kokia “kieta” ji besidėtų, vis tiek nepajėgs atlaikyti “kelis frontus” – visų pirma iš sparčiai besikeičiančios Vokietijos pusės bei augančios Ukrainos jėgos, kurią paremtų ir Lietuva bei Baltarusija, jei Lenkija nesutiks geruoju grąžinti tai, ką ji pagrobė iš Vokietijos, Lietuvos, Ukrainos bei Baltarusijos. Kaip ten bebūtų, Lenkijai ateityje neišvengiamai teks “susitraukti” iki savo istorinių-etninių žemių ribų.


„Dainuojančią“ revoliuciją nugalėjo „šliaužianti“ kontrrevoliucija


1990 m. kovo 11 d. tikrasis Lietuvių Tautos Sąjūdis įveikė KGB sukurto “persitvarkymo sąjūdžio” įtakos agentūrą ir pasiekė reikšmingą pergalę 1988 m. pradėtoje “dainuojančioje“ revoliucijoje.
Tačiau šią pergalę mes labai greitai praradome dėl tuometinių objektyvių geopolitinių aplinkybių ir ypač dėl sovietų okupacinės armijos bei kitų okupacinių struktūrų veiklos, o valdžią Lietuvoje, pasinaudoję mūsų “surištomis rankomis”, palengva, tačiau gana greitai, užgrobė Lietuvybės – Lietuvių Kalbos, Lietuvių Tautos ir Nepriklausomos Lietuvos Valstybės – priešai, kurie nuo to laiko ir valdo mūsų Valstybę.
Apie tai labai taikliai atsiliepė viename savo interviu 2003 05 01 radijo laidoje (vedėjas Vaidotas Žukas) Kovo 11 signataras, aktyvus Kauno žygeivis, jų vadas ir vienas idėjinių lyderių, vėliau buvęs politiniu kaliniu, Vidmantas Povilionis:

 

Ištrauka (visas tekstas - http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=728 ):

V. Žukas: Gerai. Kaip Jūs dabar, po 15-os metų nuo Atgimimo, vertinate tuometinę Sąjūdžio veiklą?

 

V. Povilionis: Aš tai labai sąmoningai ėjau į tą Sąjūdį į Kauną, kadangi gyvenau Kaune ir buvau pakviestas Kaune. Aš kažkada sutikau savo kolegą iš Mordovijos lagerio Liudviką Simutį, kalėjusį keliasdešimtį metų. Ir aš tada pakviečiau ateiti į Sąjūdį. O jis atsakė: „Ką Jūs! Sąjūdis yra KGB-istų organizuotas, ko ten lįsti?“ Sakau: „Taip, jis KGB-istų organizuotas, bet ten reikia mūsų, reikia jį po truputėlį kreipti“.

 

V. Žukas: Tai Jūs jį perkalbėjote?

 

V. Povilionis: Jis vėliau atėjo. Po pirmųjų susitikimų neperkalbėjau. Labai mus daug tampė už skvernų, sakydavo: „Ko Jūs einate?“. Sąjūdyje buvo stiprūs susirėmimai tarp skirtingų grupių. Man kartais dabar keista klausytis apie kažkokį dabar esantį Sąjūdį, kurį aš pavadinčiau Sąjūdžio klubu. Sąjūdis padarė tai, ką galėjo. Mes susistumdėme su įtakos agentais.

 

V. Žukas: Ką reiškia - įtakos agentai?

 

V. Povilionis: Na, šiandien gal aš plačiai nesiskleisiu, bet buvo žmonės, kurie kreipė tą Sąjūdį į vieną ar kitą pusę, priklausomai nuo to, iš kur buvo užsakymas. Jeigu Jums buvo nelabai aiški situacija tuo laiku Lietuvoj, tai Jūs turbūt žinote, kokia buvo situacija Demokratinėje Vokietijoje, kai buvo manipuliuojama visais šitais liaudies judėjimais, krikščioniškaisiais judėjimais, žaliųjų judėjimais.

 

V. Žukas: Būtent todėl Hansas Ditrichas Genšeris (buvęs Vakarų Vokietijos užsienio reikalų ministras) ir išvaikė visą tą Rytų Vokietijos užsienio reikalų ministeriją.

 

V. Povilionis: Ir būtent todėl mes neišvaikėme nieko. Buvo kitas jėgų santykis.

---------------------------------------

Faktiškai labai greitai įvyko “dainuojančios” Tautinės Revoliucijos nuverstųjų antitautinių jėgų sugrįžimas į valdžią – tai yra klasikinė "šliaužianti" kontrrevoliucija, pastaruoju metu ypatingai aršiai pradėjusi kovoti su Lietuvybe ir Tautinės Revoliucijos šalininkais.
Lietuvos Valstybė šiuo metu yra atkurta ant kreivų melo pamatų, neteisėtai panaikinant 1938 m. Lietuvos Konstituciją ir suteikiant pilietybę visiems kolonistams, imigrantams bei jų palikuonims. Ši svetima jėga, savo dauguma labai priešiška Lietuvių Tautai ir jos gyvybiniams interesams, per kiekvienus rinkimus (savivaldybių, Seimo ir ypač prezidento) - kaip taisyklė - nulemia, kad rinkimuose laimi antitautinės-antilietuviškos jėgos. Todėl Lietuvių Tautos išlikimui yra gyvybiškai būtina atlikti nuoseklų patikrinimą - kas kokiu pagrindu gavo Lietuvos Valstybės pilietybę. Ji privalo būti atimta iš visų antilietuviškai nusiteikusių asmenų, siekiančių Lietuvą paversti kosmopolitine valstybe, Rusijos ar Lenkijos dalimi.

 

Papildomai paaiškinsiu, kodėl 1990 m., formaliai įvykus "dainuojančiai" revoliucijai bei paskelbus Nepriklausomybės Atkūrimą, mums - šios revoliucijos pagrindinei varomajai jėgai - nepavyko atkurti tikrą Lietuvių Tautos Valstybę, egzistavusią iki 1940 m. sovietinės okupacijos. Pagrindinė priežastis buvo šimtatūkstantinė sovietų okupacinė armija ir milžiniškos KGB bei GRU struktūros, kurias įveikti karine jėga mes tuo metu neturėjome jokių realių fizinių galimybių. Todėl mes buvome priversti pakęsti sovietinių kolaborantų persigrupavimą, "persidažymą" į įvairias partijas, jų atliktą Lietuvos ir prieškario savininkų turto "prichvatizaciją" bei tolimesnį "teisinį" įsigalėjimą Lietuvos Valstybėje. Prisidengdamos šiomis užsienio ginkluotomis okupacinėmis jėgomis, ir paskelbus Nepriklausomybę, Lietuvos Valstybėje valdžią realiai išsaugojo tas pats senasis sovietinės-partinės ir KGB nomenklatūros sluoksnis, kuris taip ir nebuvo išnaikintas, kaip būtų įvykę, jei Lietuvoje nebūtų buvę okupacinių šimtatūkstantinių karinių kontingentų. Normalioje Lietuvių Tautos Valstybėje su tikra Lietuviška valdžia visi šie “burokevičininkai” jau labai seniai būtų visi iki vieno pakarti už Valstybės išdavystę ir tarnybą Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės priešams. O visi “persidažę brazauskininkai” dirbtų viešuosius darbus arba sėdėtų už grotų, atgailaudami už savo tarnybą sovietų okupantams, be teisės užimti bet kokias valstybines pareigas iki gyvenimo galo. Štai tai ir būtų tikra desovietizacija. Tačiau ją dar reikės atlikti…


P.S. Įvairių valstybių istorija jau daug kartų patvirtino amžiną tiesą – tautinė revoliucija praranda savo prasmę, o vėliau ir visus pasiektus iškovojimus, jei neatlieka savo pagrindinės funkcijos – Valstybės kruopštaus išvalymo nuo antitautinių ir antivalstybinių šiukšlių.

Lietuvoje įvykusios “dainuojančios” revoliucijos pasekoje kaip tik tai ir įvyko – šiek tiek išsigandę antilietuviški kontrrevoliucionieriai labai greitai atsigavo, “persidažė jievrosojuzinėmis spalvomis” ir vėl įsiviešpatavo Lietuvių Tautos Valstybėje. Ir kuo toliau, tuo labiau naikina Lietuvybę – Lietuvių Kalbą, Lietuvių Tautą ir pačią Nepriklausomybę.

 

http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm

 

LIETUVIŲ TAUTA

– prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos Valstybę,
– jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis,
– šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę,
– išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius,
– įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje - nepriklausomoje Lietuvos Valstybėje,
– puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę,
– siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės,

 

atgimusios Lietuvos Valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią KONSTITUCIJĄ.

 

Taigi, ne bet kokia tauta, o būtent Lietuvių Tauta (o ne liaudis) skelbia šią Konstituciją visų Lietuvos Valstybės piliečių vardu. Suvokiate skirtumą tarp "visų valstybės piliečių" (lietuviškai tai būtų liaudis) ir to, kad Konstituciją skelbia "Lietuvių Tauta"? Lietuvos Konstitucijoje yra labai aiškiai parašyta - Lietuvos Valstybę sukūrė Lietuvių Tauta. Kiekvienas pats gali tai perskaityti - parašyta juodu ant balto. Ir tai jums gali patvirtinti visi tikrieji Konstitucijos kūrėjai - tie, kas ją ir parašė. Jokie kosmopolitinei ir antilietuviškai valdžiai tarnaujančio kokio nors "organo" "išaiškinimai" to niekada nepakeis. Lietuvos Valstybės pilietybės "nulinis variantas", priimtas pagal LSSR įstatymus išrinktos Aukščiausios tarybos, buvo akivaizdus politinis sprendimas, atsižvelgiant į to meto politines-karines realijas (Lietuva buvo okupuota sovietų armijos ir rinkimų metu, ir 1990 m. kovo 11 d. - iki pat 1993 m. vasaros).

 

Kartu būtina labai aiškiai pabrėžti, kad teisiniu požiūriu visi tuometinės Lietuvos AT priimti sprendimai po to, kai AT paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimą, buvo akivaizdžiai neteisėti bei niekiniai, kadangi pagal sovietinius įstatymus, valstybę okupavus užsienio armijai, dalyvaujant rinkimuose ir okupantų armijos karininkams bei kareiviams, o taip pat visokiems kolonistams - ne Lietuvos Valstybės piliečiams, išrinkta Aukščiausioji taryba neturėjo teisės nei panaikinti 1938 m. Lietuvos Valstybės Konstituciją, nei priiminėti kokius nors naujus Konstitucinius įstatymus (įskaitant ir pilietybės įstatymą). Todėl visi šie įstatymai bus nedelsiant panaikinti, kai tik Lietuvoje į valdžią ateis tikros tautinės jėgos, kartu sugrąžinant ir neteisėtai panaikintą 1938 m. Lietuvos Valstybės Konstituciją (tai padariusi LSSR AT jokių teisėtų įgaliojimų tam neturėjo).

 

Vadinamojo konstitucinio teismo sprendimų teisėtumas


Paprastas klausimas - nuo kada konstitucinis teismas, sukurtas tos pačios antitautinės ir antilietuviškos, bolševikinės-kagėbistinės oligarchijos klanų pastangomis, tapo Lietuvos Konstitucijos besąlygišku "pakaitalu"? Kas yra tas "konstitucinis teismas" ir kam jis iš tikrųjų tarnauja geriausiai parodė "teismo pirmininko keitimo procesas", kada Kūrį "vyresnįjį" pakeitė Kūris "junioras" - kaip tikroje feodalinėje monarchijoje paveldėdamas savo tėvo kėdę. Prisimenate, kas ten surado "konstitucijos dvasią", kai tik to prireikė valdančiajam klanui tam, kad neprileistų prie valdžios kitą konkuruojantį klaną?
Taip pat kas tuoj pat pateikė "išaiškinimą", kai to prireikė mūsų oligarchams, bet kokia kaina prastūminėjusiems "savanorišką Lietuvos stojimą" į Jievrosojuzą, jog "Konstitucija prieštarauja mirties bausmei" (nors iki tol niekas net nebandė mirties bausmės taikymo kvestionuoti, pvz., netgi nuteisiant sušaudyti garsųjį Dekanidzę, nepaisant visos jo užnugaryje buvusios mafijos jėgos)? Kas "išaiškino", jog galima faktiškai negrąžinti teisėtiems savininkams ar jų paveldėtojams turtą, kurį atėmė okupantai? Ir pateisino visus kitus su ikikarinio turto nusavinimu susijusius klausimus - kada tą turtą susiprichvatizavo naujoji-senoji bolševikinė-kagėbistinė "gvardija"? Galų gale, kas "išaiškino" Adamkaus "šlepečių teisėtumą"? Ir dar daugybė panašių "išaiškinimų"... Visiškai akivaizdu, kad vadinamasis Konstitucinis teismas yra tik įrankis Lietuvą realiai valdančių oligarchinių klanų rankose. Kaip ir visi kiti Lietuvos teismai (tiksliau, - labai konkretūs žmonės, pasodinti į atitinkamų teisėjų kėdes).

Beje, kas dabar labai akiplėšiškai reikalauja, jog Konstitucinis teismas pateiktų naujus "išaiškinimus" dėl dvigubos pilietybės ir dėl lenkiškų užrašų, nes senieji jau neįtinka naujajai valdančiajai daugumai? Įdomu, kokį dabar išgirsime „teisėtą išaiškinimą“?
Bet kuriuo atveju visi šie postsovietiniai teisiniai aktai yra neteisėti ir niekiniai nuo jų priėmimo momento, kadangi buvo priimti pažeidžiant 1938 m. Konstituciją bei ikiokupacinius Lietuvos Valstybės įstatymus. Todėl būtina visų pirma besąlygiškai atstatyti 1938 m. Konstituciją bei įstatymus, panaikinti visus sovietiniais įstatymais remiantis išrinktos AT nutarimus dėl "nulinės" pilietybės, atlikti išsamią ir nuoseklią, pilną liustraciją, dekagėbizaciją bei desovietizaciją, panaikinti Lietuvos pilietybę visiems ją neteisėtai gavusiems, ir tik tada rengti naują Lietuvos Valstybės Konstituciją vietoje 1938 m. Konstitucijos (jei visuotiniame tikrųjų Lietuvos Valstybės piliečių referendume bus nuspręsta, kad tai yra būtina). Pagrindinė ir svarbiausia Nepriklausomos Lietuvos Valstybės egzistavimo prasmė bei tikslas Kalbant iš esmės, visi tie - čia jau išvardinti įvairūs teisiniai ir kitokie argumentai - yra tik antriniai. Esminis ir pirminis klausimas visai kitas - kokia yra pagrindinė ir svarbiausia Nepriklausomos Lietuvos Valstybės egzistavimo prasmė bei tikslas?

Ir atsakymas yra akivaizdus: Nepriklausoma Lietuvos Valstybė - tai yra Lietuvybės (Lietuvių Kalbos, Lietuvių Tautos, Lietuvių Kultūros...) išsaugojimo bei puoselėjimo pagrindinis instrumentas; nuosavi Tautos Namai, o ne koks nors bendrabutis ar pereinamas kiemas. Nes jei to nebus, ir Valstybėje liks tik visokie merkantiliniai "gero materialinio gyvenimo" reikalavimai "Lietuvos gyventojams-piliečiams", tokia valstybė apskritai praras bet kokią realią prasmę toliau egzistuoti kaip nepriklausoma valstybė. Juk tada daug naudingiau tapti dalimi kokios nors žymiai turtingesnės, didesnės, turinčios daugiau įvairių resursų, valstybės dalimi.

Ir kaip tik tokiais argumentais ir yra grindžiami visų daugiataučių imperijų egzistavimo pateisinimai - tame tarpe ir "žydrojo" Jievrosojuzo, ir Rusijos imperijos, ir JAV.


Būsimos Tautinės Revoliucijos konstitucinės prielaidos bei gairės

 

Kosmopolitinė ir atvirai prolenkiškai-prorusiška, aršiai antilietuviška valdžia, uždrausdama netgi Kovo 11 Patriotinę eiseną Gedimino prospektu bei savo programoje paskelbusi, kad įteisins Lietuvių Tautos sukurtoje Valstybėje dvikalbystę, nepaisydama dabartinėje Lietuvos Konstitucijoje įrašyto Lietuvių Valstybinės Kalbos straipsnio, ši antitautinė kontrrevoliucinė valdžia jau peržengė tą kritinę konstitucinę ribą, ties kuria buvo balansuojama pastaruosius 20 metų – kada nei viena iš antagonistinių jėgų – tautinė ir antitautinė – nesiimdavo jokių aktyvių kraštutinių veiksmų, išlaikydamos tam tikrą “nerašytą pusiausvyrą”.

 

Todėl dabar pagal bendrąjį istorinio proceso vystymosi modelį jau neišvengiamai turi įvykti nauja Tautinė Revoliucija – ir šį kartą jau ne “dainuojanti”, o tikra, kuri galutinai palaidos visus Lietuvybės priešus – kontrrevoliucionierius, dabar valdančius Lietuvių Tautos Valstybę.

 

Kada ši nauja Tautinė Revoliucija įvyks (ir svarbiausia – kada ją verta pradėti) iš esmės priklauso ne tiek nuo vidinės padėties Lietuvoje, kiek nuo tarptautinės padėties, nes esant nepalankioms tarptautinėms aplinkybėms net ir sėkminga Tautinė Revoliucija nesugebės pasiekti savo galutinių tikslų – kaip ir įvyko 1989-1990 m. (ir ne tik Lietuvoje, bet faktiškai visose posovietinėse valstybėse, kuriose valdžia taip ir liko senosios komunistinės antitautinės nomenklatūros, susidėjusios su Jievrosojuzo “žydraisiais kosmopolitais”, rankose).

 

Manau, kad neišvengiamai ir labai sparčiai artėjantis naujas pasaulinis įtakos sferų perdalinimas tarp didžiųjų imperijų (visų pirma JAV, Jievrosojuzo, Kinijos, Indijos, Rusijos, musulmonų pasaulio), greičiausiai netgi peraugsiantis į tikrą “karštą” karą – bent jau tam tikruose pasaulio regionuose, matyt, ir bus tas esminis faktorius, kuris nustekens visas arba daugumą šių imperijų, ir suteiks dar vieną realią galimybę Lietuvių Tautai apsivalyti nuo mūsų Valstybėje prisiveisusių antilietuviškų šiukšlių bei kitokių parazitų – kaip jau buvo per Pirmą ir Antrą pasaulinius karus.

 

Todėl šiuo metu privalome labai intensyviai ir rimtai ruoštis šiems būsimiems įvykiams. Taip pat būtina stebėti, fiksuoti ir registruoti visus įvairių antilietuviškų “asmenybių” bei jėgų “pasireiškimus” internete, spaudoje, TV, radijuje, valdžios struktūrų veikloje – tam, kad tiksliai žinotume “kas yra kas”…
Didysis Lietuvių Tautos Seimas
Remiantis Lietuvos istorijoje jau buvusiais precedentais (1905 m. Didysis Lietuvių Tautos Vilniaus Seimas) manau, kad šiuo metu vėl yra tikslinga sušaukti Didįjį Lietuvių Tautos Seimą, kuris priimtų gyvybiškai būtinus Lietuvių Tautai ir Lietuvos Valstybei sprendimus, pareikalaudamas atkurti tai, kas buvo sunaikinta sovietų okupantų 1940 m. ir 1944 m., bei likviduoti „šliaužiančios“ kontrrevoliucijos antilietuviškos ir antivalstybinės veiklos padarinius.

 

Kartu galima neabejoti, kad Lietuvos Valstybėje šiuo metu jau gerokai įsigalėjusios antitautinės - antilietuviškos ir kosmopolitinės jėgos, valdomos kelių oligarchinių klanų, aršiai priešinsis bet kokiam tikrosios Nepriklausomos Lietuvos atkūrimui.

 

Todėl Tautinė Revoliucija irgi turės anksčiau ar vėliau įvykti, nugalėti visus Lietuvoje įsigalėjusius bolševikinės-KGB nomenklatūros sukurtus klanus ir įgyvendinti Didžiojo Lietuvių Tautos Seimo paskelbtus sprendimus, atkuriant Lietuvos Valstybę ant jos tikrųjų istorinių pamatų.

 

Lietuva privalo sugrįžti į savo tiesų istorinį-tautinį kelią iš tų kreivų antilietuviškų šunkelių, kuriuose ji dabar atsidūrė.

*******************************************************************************************************

Čia pateikti "programiniai pamąstymai“ yra tik tam tikros, nors ir pakankamai konkrečiai apibrėžtos, kryptys, kuriomis turime stengtis judėti - priklausomai nuo konkrečiu momentu esamos geopolitinės situacijos bei padėties pačioje Lietuvoje, ir tikslai (įvardijant arba ir neįvardijant galimas priemones, kaip tuos tikslus būtų įmanoma pasiekti).

P.S. Šis tekstas viešas - taigi, galite jį kritikuoti, siūlyti pataisas, skelbti ir t.t.


Kęstutis Čeponis (internete - Žygeivis), 2013-01-01

 

.

Share

Komentarai

0
Dangira, 2013-02-22 16:52
Manau, kad pakankamai pramiegota kurti nacionalinį gelbėjimą, kai mentalitetas jau visiškai suvirškintas kitataučių. Vietoj komentaro - siūlau paskaityti ČIA
+3
taurobetadu, 2013-01-23 00:22
Aš visiškai pritariu K.Čeponiui ir manau,kad tikrai NACIONALIZMAS yra neišskiriamas nuo didžiavimosi SAVO TAUTA ir laikymo ją geresne už kitas.J.PR.Lietuva pirmiausia.~~~~
+4
Žygeivis, 2013-01-21 16:28
Straipsnio originalas su žemėlapiais ir papildymais yra čia:

Kęstutis Čeponis (internete - Žygeivis). Lietuvių nacionalistų politiniai tikslai ir veiklos gairės (programiniai pamąstymai)
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=61&t=9942
Follow us on Twitter


ISSN 2029-7866  | © 2011 Lietuvių Tautinis Centras | Visos teisės saugomos


Tautos balsas - žinios Lietuvai. Patriotinis interneto portalas. Lietuviai - Lietuvai!
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis