01_20090204_zemaitis_c
Ričardas Čekutis. KARIAI
2011-02-21
PDF Spausdinti El. paštas


Epigrafas

Ateities istoriką, kuris atskleis dabartinio mūsų tautos gyvenimo puslapius, labiausiai stebins du dalykai. Pirmiausiai jis turės stebėtis neregėtu dabartinės vergijos baisumu, pavyzdžio neturinčiu žiaurumu ir ta taip nepaprastai ištobulinta komunistinės vergijos sistema, kuri, rodos, turėtų užslopinti paskutinįjį laisvojo žmogaus alsavimą, paversti visišku vergu ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu atžvilgiu.  Tačiau dar labiau ateities istoriką stebins tai, kad tauta po šios vergijos jungu nesuklupo, bet sugebėjo vesti tokią nepaprastai sunkią ir didžią kovą. Ir klaus anas istorikas, iš kur sėmėsi sau ištvermės ir jėgos dešimtys tūkstančių partizanų, kurie geriau pasirinko mirtį negu baisiąją priešo vergiją, iš kur sėmėsi sau jėgų pavergtieji. Ir ieškodamas atsakymo į tuos klausimus jis su tylia pagarba turės nulenkti savo galvą prieš mūsų tautos nepaprastą dvasinę didybę“ (iš partizanų laikraščio „Prie rymančio Rūpintojėlio“, 1952 m.)

 

Vasario mėnesį minime legendinio 1949-ųjų partizanų suvažiavimo 62-ąsias metines. Šiandien norime prisiminti ne tik šlovingiausius Lietuvos kariuomenės istorijos puslapius, ginant Nepriklausomybę bei europietiškosios civilizacijos vertybes nuo azijietiškojo raudonojo maro, visus tuos dešimtmečius nepaliaujamai grasinusio ne tik mums, bet ir visai Europai. Likimo ironija, tačiau didžiausių nuostolių šioje kovoje Lietuva patyrė tada, kai reguliariosios kariuomenės nebeliko ir tada savo šventą pareigą įvykdė tie, kuriuos kariai ir turėtų pirmiausia ginti – civiliai, tapę Lietuvos partizanais.

 

Todėl pirmiausia norėtųsi kalbėti apie juos. Iš dalies ir dėl to, kad pati „kario“ sąvoka šiuolaikiniame kosmopolitiniame pasaulyje nuvertinama, o Lietuvos partizanų žygdarbiai dažnai sumaišomi su purvu ne tik Kremliaus propagandininkų kalbose bet ir mūsų kai kurių „istorikų“ darbuose.

 

Prisiminsime Lietuvos partizanų vienijimosi pastangas, pasibaigusias fantastiška ir pokarinėje Europoje precedento neturinčia sėkme – vieningo Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) įkūrimu.

 

Pietų Lietuva. Centralizacijos pastangos

 

Pietų Lietuvos partizani pirmieji pradėjo vienijimosi procesą dar 1945-aisiais. Pirmasis Dzūkijoje veikusios Dainavos apygardos vadas ir jos įkūrėjas plk. ltn.  Juozas Vitkus-Kazimieraitis tuomet pradėjo centralizuoti Lietuvos partizanų junginius, o 1946 m. balandžio mėn. įkūrė bendrą Dainavos ir Tauro apygardų Pietų Lietuvos partizanų štabą, paskelbė pirmąją politinę partizanų vadų deklaraciją.

Tuose procesuose aktyviai dalyvavo ir tuometinis Merkio rinktinės vadas mokytojas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, dar laisvės kovų pradžioje tikėjęs, jog visoje Lietuvos veikia aukščiausioji partizanų karinė bei politinė vadovybė. Tačiau netrukus jam teko įsitikinti, kad šią vadovybę kaip ir visą vieningą ginkluotojo pogrindžio organizaciją teks kurti pasikliaujant tik savo bei bendražygių jėgomis.

 

Suvalkijos partizanų vadai taip pat nuo pirmųjų laisvės kovų dienų ieškojo kontaktų su kaimynystėje veikusiais partizanų junginiais. Čia veikusios Tauro apygardos vadas majoras Zigmas Drunga-Mykolas Jonas, po sėkmingo susijungimo su dzūkais, užsibrėžė tikslą sujungti visos Lietuvos partizanų junginius. Gavęs dzūkų partizanų įgaliojimus su savo štabo apsaugos vyrais 1946 m. birželio mėnesį jis patraukė Žemaitijos link, tačiau jau kelionės pradžioje Kazlų Rūdos miškuose prie Agurkiškės kaimo buvo apsuptas gausių sovietų saugumo pajėgų. Po ilgo ir beveik parą užsitęsusio mūšio Mykolas Jonas žuvo kartu su savo vyrais, taip ir nepasiekęs kelionės tikslo.

 

Tačiau Tauro apygarda nenuleido rankų ir itin pasižymėjo partizanų junginių centralizavimo darbe. 1947 m. sausio 15 dieną naujasis apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejas sukvietė partizanų vadų pasitarimą ir nutarė atkurti Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) prezidiumą, užmezgė ryšius su visomis partizanų apygardomis bei išeivijos organizacijomis.

 

A.Baltūsis ėmėsi kurti Vyriausiąją vadovybę iš ginkluotų partizanų vadų. Buvo Vyriausiojo ginkluotų pajėgų štabo viršininkas ir faktiškasis 1947 m. naujai sudaryto BDPS pirmininkas. A. Baltūsiui pavyko užmegzti ryšius su daugumos partizanų apygardų štabais ir apriboti išdaviko J. Markulio veiklą. Į BDPS prezidiumą A. Baltūsis įtraukė legaliai gyvenančių asmenų (V. Selioką, E. Akelį, J. Bazilevič ių, kun. J. Stankūną, A. Miškinį ir kt.), kad Prezidiumas ir politiškai atstovautų tautai. Planavo, kad įkurtame centre dirbs ir po du kiekvienos partizanų apygardos atstovus. Ypač daug dėmesio A. Baltūsis skyrė ryšiams su Vakarais – 1947 m. organizavo net du žygius į Vakarus: gegužės mėn. – Juozo Lukšos ir Jurgio Krikščiūno bei gruodžio mėn. – J. Lukšos ir Kazimiero Pyplio.

 

Deja, daugelio planų A. Baltūsis nespėjo įgyvendinti. 1948 m. vasario 1 d., išdavus MGB agentei Tiesai, gimtajame Gulbiniškių kaime, Motiejaus Baltrušaičio sodyboje, A. Baltūsis-Žvejys ir du štabo apsaugos partizanai Juozas Balsys-Dobilas ir Pranas Žaldaris-Šapalas buvo apsupti. Pasiūlymą pasiduoti atmetė ir nematydami kitos išeities jie nusišovė.

 

Pietų Lietuva. Sunki kelionė

 

Matydamas, jog visos vienijimosi pastangos neduoda siekiamo rezultato, tuometinis Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas ryžosi pats imtis iniciatyvos. Perdavęs vadovavimą apygardai Lionginui Baliukevičiui-Dzūkui jis 1948 m. lapkričio mėnesį iškeliavo į Tauro apygardą.

 

Be didesnių nuotykių Vanagui pavyko pasiekti Tauro apygardos vado Aleksandro Grybino-Fausto būstinę. Iš čia jau gruodžio mėnesį abu Pietų Lietuvos partizanų vadai pradėjo savo legendinę kelionę į Žemaitiją. Lydimi dar dviejų vyrų jie ties Gelgaudiškio kaimu persikėlė per Nemuną, atvyko į Jurbarko rajoną ir per ryšininkus susisiekė su Kęstučio apygardos partizanais. Čia artimiau su jais susipažino, kartu praleido ir Kalėdų šventes, tačiau toliau prasidėjo nenumatytos kliūtys bei netikėtumai.

 

Lydimi Kęstučio apygardos partizanų A.Grybinas-Faustas ir A.Ramanauskas-Vanagas atvyko į apygardos štabą ir vietos partizanų iš pradžių buvo palaikyti provokatoriais. Mat neseniai tose apylinkėse smarkiai siautėjo MGB agentų-smogikų būrys, dėl ko vos nežuvo pats Kęstučio apygardos vadas. Be to, Pietų Lietuvos partizanų vadų atvykimas iš anksto nebuvo suderintas, o tai sukėlė dar didesnių įtarimų. Vietos partizanai A.Ramanauską-Vanagą bei A.Grybiną-Faustą su užtaisytais ginklais tardė net kelias dienas. Vanagui net teko aiškintis, iš kur jis gavo naujus, 1948 m. gamybos šovinius savo taip pat naujam dešimtšūviui šautuvui. Vanagas papasakojo teisybę – prieš kelis mėnesius Kazimieraičio rinktinės vadas Vaclovas Voveris-Žaibas su savo vyrais netoli Kalesnykų miško susprogdino pilną sunkvežimį čekistų, tad iš jo Vanagas ir gavęs naują ginklą dar ruošiantis šiai kelionei.

 

Po savaitės tardymų su 12 partizanų palyda Vanagas ir Faustas buvo palydėti pas Jūros partizanų srities vadovybę. Čia įtampa taip pat nenuslūgo. Buvo priimtas sprendimas palydėti juos iki Jono Žemaičio-Vytauto būstinės bei būsimos partizanų vadų suvažiavimo vietos Mėnaičių kaime. Ir šiame susitikime su būsimuoju visos Lietuvos partizanų vadu įtampos netrūko. Tik po 6 valandas trukusios apklausos Jonas Žemaitis pasakė svečiams: „Arba Jūs esate pasišventę partizanai, arba labai gerai parinkti ir paruošti provokatoriai“. Vėliau Adolfas Ramanauskas rašė savo prisiminimuose: „susidarė nejauki padėtis, tačiau kokia nors išeitis turėjo būti rasta...“

 

Ir išeitis buvo rasta – į būsimo suvažiavimo vietą netrukus atvyko Vakarų Lietuvos partizanų srities štabo viršininkas Vytautas Gužas-Kardas, ilgesnį laiką buvęs atvykusių partizanų vadų apsaugoje. Jis garantavo savo gyvybe už A.Ramanauską-Vanagą bei A.Grybiną-Faustą ir įtampa atslūgo.

 

Suvažiavimas

Apie 1949 m. vasario 10-20 dienomis Radviliškio rajone Mėnaičių kaime įvykusį partizanų vadų suvažiavimą istorikai bei žurnalistai publikavo nemažai medžaigos. Todėl šįkart publikuojame tų įvykių vienintelio gyvo liudytojo bei dalyvio atsiminimus. Prisikėlimo apygardos partizanas Vytautas Šniuolis prisimena:

1948 m., kada jau buvo įkurtos sritys, kilo mintis apjungti sritis ir įkurti vyriausiąją partizanų vadovybę. Kadangi Prisikėlimo apygarda, kuriai mes ir priklausėme, buvo pačiame Lietuvos viduryje, būtent mes ėmėmės šio darbo, šios iniciatyvos. 1948 m. Mėnaičių kaime, pas ūkininką Miknių įsirengėme būstinę – gerą bunkerį – apygardos štabo bunkerį. Ten buvo svirnas su plūkta asla. Mes iškasėme 3,5 ant 2,5 metrų dydžio bunkerį, iškasėme gana gilų ir gana storą sluoksnį žemių, apie 70 cm., supylėme ant viršaus. Paskui padarėme įėjimo angą – ten būdavo tokie du vienas į kitą įeinantys dangčiai, pripilta žemių, dangtį įdėdavome, trupučiuką žemes palygindavome ir nieko nesimatydavo. Viduje viename gale buvo įrengti dviejų aukštų gultai, šone buvo darbo stalelis, ant kurio stovėjo rašomoji mašinėlė, radijo aparatas, rotatorius. O priešais  buvo padarytas dar vienas gultas, kad ant jo atsisėdus būtų galima dirbti ir galima būtų vienam miegoti. Žodžiu, ten tilpome penki žmonės, o iš bėdos tai sutilpdavo ir daugiau, sukrisdavome ir ant grindų, jei kokia bėda ar reikalas. Tai va šį bunkerį mes įsirengėme 1948 m. rudeniop. Paskui dar Balandiškių kaime pas Stanislovą Sajų įsirengėme kitą bunkerį, kaip atsarginį, jei vienas išsišifruotų; o čia ateina žiema – kad turėume kur persibazuoti. Ir kadangi mes turėjome labai gerą bazę, du labai gerus bunkerius, mes apsiėmėme pas save organizuoti visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą. Turėjome labai gerą ryšininkę Izabelę Vilimaitę-Stirną, kuri apvažinėjo visą Lietuvą. Taip pat ryšininkavo jau iš gimnazijos pasitraukusi mano sesutė Birutė, slapyvardžiu Ida (Birutė Šniuolytė – aut.). Jos abi apvažinėjo visą Rytų Lietuvą, taip pat suderino su Dzūkija… Reikėjo didelių pastangų suorganizuoti jų (partizanų vadų – aut.) atžygiavimą, juos priimti. Nuo vietinių partizanų baisiausiai slėpėme, kad čia vyksta tokie dalykai, žinote, jei kam nors prasitars…

1949 m. vasario 2 d. prasidėjo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Jame dalyvavo Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Rytų Lietuvos (Kalnų) srities vadas Juozas Šibaila-Merainis (iš tiesų ne vadas, o srities štabo narys – aut.), Vakarų Lietuvos (Jūros) srities vadas Jonas Žemaitis-Vytautas ir jo štabo darbuotojai Petras Bartkus-Žadgaila, Bronius Liesis-Naktis, jo brolis Antanas Liesis-Žiedas ir mūsų Prisikėlimo apygardos vadas (Leonardas Grigonis-Užpalis aut.), na ir mes visi štabo darbuotojai (pamirštas paminėti Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas – aut.). Aš neturėjau suvažiavimo nario mandato, bet buvau kaip suvažiavimo dalyvis. Suvažiavimas prasidėjo 1949 m. vasario 2 d. Pirmiausia mes pradėjome posėdžiauti Balandiškių kaime Sajų sodyboje. Ten buvo toks senas gyvenamasis namas, o viduryje to namo buvo tokia uždara, be langų kamaraitė. Ten labai buvo patogu, kambarėlis nemažas, tai ten ir posėdžiavo vis delegatai. Paskui pajutome, kad gretimame kaime NKVD’istai pradėjo daryti kratas. Nors ir turėjome toje pačioje sodyboje pas Sajus bunkerį, bet jis buvo negilus, nes giliau iškasti neleido vanduo. Gultai buvo ne dviem, bet vienu aukštu, todėl daug mažiau tilpdavo žmonių. Todėl ten visa ta mūsų Taryba posėdžiauti nebegalėjo, tai jie persikėlė į Mėnaičių kaimą, į Miknių sodybą, į tą didesnį bunkerį. Tai jie ten posėdžiaudavo, o mes gaudavome visą medžiagą, ką jie per dieną nuveikė, perspausdindavau asmeniškai mašinėle, spausdindavome nutarimus ir palaikėme ryšius, aprūpindavome maistu ir viskuo kuo reikia.“

In Memoriam

Belieka priminti, jog būtent šiame suvažiavime buvo priimta legendinė Partizanų vadų deklaracija, kuri ir šiandien integruota į Lietuvos teisinę sistemą, priėmus atitinkamą įstatymą.

Nė vienas šios deklaracijos signataras neišliko. Pirmasis – 1949 m. birželio 11 d. žuvo Vakarų Lietuvos partizanų srities štabo viršininkas Vytautas Gužas-Kardas, tą pačią 1949 m. vasarą – rugpjūčio 13 d. – Užpelkių miške žuvo Bronius Liesys-Naktis ir Petras Bartkus-Žadgaila; 1949 m. rugsėjį – Aleksandras Grybinas-Faustas. Paskutinis žuvo kelionės į Žemaitiją bendražygis Adolfas Ramanauskas-Vanagas; jis slapstėsi iki 1956 m., vėliau buvo suimtas ir sušaudytas. Jonas Žemaitis-Vytautas sušaudytas 1954 m. Maskvos Butyrkų kalėjime. Leonardas Grigonis-Užpalis ir Juozas Šibaila-Merainis žuvo kautynėse apsupti bunkeriuose. Tačiau jų sukurta struktūra faktiškai egzistavo iki pat 1953 m.

Tai buvo tikrieji Lietuvos kariai. Amžina garbė jiems.

04_20090204_bartkus_c

Petras Bartkus-Žadgaila gimė 1921 m. Pakapurnio k. (Raseinių aps.). Į rezistencinę veiklą įsitraukė 1941-aisiais, buvo aktyvus Lietuvos laisvės armijos narys. Studijavo Aukštesniojoje technikos mokykloje. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, subūrė Raseinių apskrities partizanus, dirbo Kęstučio apygardos štabe. Rašė eilėraščius, kuriuos partizanų spaudoje skelbė Alkupėno slapyvardžiu. Būdamas Kęstučio apygardos Organizacinio skyriaus viršininku, rūpinosi žemesniųjų partizanų grandžių centralizavimu. 1947 m. lapkričio mėn. Kęstučio apygardos vado Jono Žemaičio pavedimu organizavo naują - Prisikėlimo - apygardą

1948 m. kovo 15 d. paskirtas Prisikėlimo apygardos vadu, vėliau - LLKS tarybos prezidiumo sekretoriumi.

Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. lapkričio 20 d. dekretu P. Bartkus-Žadgaila apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. 1997 m. gruodžio 22 d. jam pripažintas Kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. gegužės 19 d. dekretu suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties).



06_20090204_grigonis_c

Leonardas Grigonis-Užpalis gimė 1908 m. Rokiškio vls. Pužonių k. Baigęs mokslus, nuo 1931 m. iki 1944 m., su trumpa pertrauka 1941 m. vasarą, kai teko slapstytis nuo bolševikų (1941 m. birželio mėn. į Sibirą buvo ištremta L. Grigonio motina), mokytojavo Sėlynės pradinėje mokykloje.

1944 m., artėjant antrajai sovietinei okupacijai, Leonardas Grigonis pasitraukė į Šiaulių apskritį, kur įsijungė į partizaninį judėjimą. Jis buvo Šiaulių–Radviliškio apylinkėse veikusios Vytauto Didžiojo rinktinės štabo viršininkas, vėliau – Prisikėlimo apygardos vadas. L. Grigonio bunkeryje, įrengtame Minaičių k. po


Stasio Mikniaus klėtimi, 1949 m. vasario mėn. įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. 1950 m. gegužės 30 d. LLKS tarybos prezidiumo pirmininko aktu L. Grigoniui suteiktas partizanų pulkininko leitenanto laipsnis.

1950 m. L. Grigonis sirguliavo. Jam reikėjo medikamentų ir bent šiokios tokios priežiūros. Vaistų į bunkerį atnešdavo ryšininkė Marytė Pranevičiūtė. 1950 m. birželio 6 d. čekistų suimta ir neva „išlaisvinta“ ir ištardyta specialiosios grupės – partizanais apsimetusių čekistų, ji prisipažino esanti partizanų vyriausiosios vadovybės ryšių įgaliotinė ir žinanti L. Grigonio bunkerio vietą. Po daugiau kaip mėnesį trukusių psichologinio poveikio priemonių ryšininkė palūžo. 1950 m. liepos 22 d. ji nuvedė čekistus į Ariogalos vls. Daugėliškių miške eigulio Juozo Bersėno eiguvoje buvusį L. Grigonio bunkerį, kuriame po įnirtingo pasipriešinimo žuvo antrasis Prisikėlimo apygardos vadas Leonardas Grigonis-Užpalis ir Maironio rinktinės kovotojai Aleksas Meškauskas-Elytė, Paulius, Juozas Tomkus-Gabrys, Vytautas Kuzmickas-Sakaliukas ir partizanas slapyvardžiu Banga (pavardė nežinoma).

Partizanų ryšininkas ir rėmėjas Kęstutis Bersėnas savo prisiminimuose apie šiuos tragiškus įvykius rašė: „1950 liepos mėn. 22 d. 5 val. ryto KGB apsupo mūsų sodybą, areštavo mane. Klausinėjo, kas šiandien turėjo atvykti. <…> Du KGB darbuotojai, kapitonas ir vyr. leitenantas, nuvedė mane į Daugėliškių mišką. Maždaug 100 metrų nuo bunkerio, šalutiniame upelyje, stovėjo šeši KGB vadovybės kariškiai. Priekyje, užsisupęs karišką milinę stovėjo papulkininkis. Prie jo kojų stovėjo radijo siųstuvas. Apie 100 metrų į rytus nuo bunkerio matėsi ginkluoti kareiviai. Buvo aišku, kad viskas suorganizuota iš anksto. Papulkininkiui mane betardant, prie bunkerio pasigirdo stiprus sprogimas, vėliau ir antras, silpnesnis. Prasidėjo šaudymas iš kulkosvaidžių ir automatų. Šaudymui nutilus, mane nuvedė prie bunkerio. Kareiviai keikėsi ir šaukė. <…> Iš bunkerio buvo iššokęs tik vienas partizanas. Tai buvo būrio apsaugos vadas A. Meškauskas-Elytė, Paulius. Laikydamas ginklą rankoje, jis kniūpsčias gulėjo antroje upelio pusėje. Tikriausiai jis ir metė granatą, sužeisdamas kareivius ir tuo pasinaudodamas iššoko iš bunkerio. <…> Man nuėmė antrankius ir stumte įstūmė į bunkerį dar perspėję, kad, jei paliesiu ginklą, vietoje nušausią. Prie angos buvo sukniubęs L. Grigonis, kuriam kulka pataikė į kairį smilkinį. Bunkeryje buvo tamsu ir pilna dūmų, jie graužė akis. Ant Nemunėlio, kuris vienintelis iš partizanų liko gyvas, buvo sugriuvę Sakalas, Gabrys ir Banga.“

1997 m. spalio mėn. K. Bersėnas netoli susprogdinto L. Grigonio bunkerio surado Prisikėlimo štabo archyvo likučius, kuriuos perdavė Genocido aukų muziejui. Nors dokumentai visiškai sunykę, išlikusi metalinė kapsulė – lyg tos baisios žūties dienos aidas – eksponuojama partizaniniam pasipriešinimui skirtoje ekspozicijoje.

1950 m. lapkričio 23 d. Leonardas Grigonis partizanų vadovybės buvo apdovanotas I ir II laipsnio Laisvės Kovos Kryžiais (po mirties). 1998 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (po mirties).

 

05_20090204_faustas_c

Aleksandras Grybinas-Faustas gimė 1920 m. vasario 20 d. Šakių aps. Lukšių kaime, pradinės mokyklos mokytojo šeimoje. Mokytojavo Liudvinavo pradžios mokykloje, vėliau – Zyplių žemės ūkio mokykloje. Vokiečių okupacijos metais slapstėsi siekdamas išvengti galimos mobilizacijos į vokiečių kariuomenę. Kai 1943–1944 m.aplinkiniuose miškuose pradėjo siautėti raudonieji diversantai, kartu su broliu Zigmu įstojo į Lukšiuose susikūrusį savigynos būrį. 1944 m., artėjant frontui, pasitraukė į Vakarus. Buvo mobilizuotas į vokiečių kariuomenę ir pasiųstas į frontą, kur išbuvo iki karo pabaigos. Bandė pereiti į amerikiečių okupacinę zoną,

tačiau buvo grąžintas. 1945 m. grįžo į Lietuvą, į Šakių aps. Karčrūdės kaimą, kur mokytojavo tėvas. Vengdamas suėmimo per žiemą slapstėsi, o 1945 m. pabaigoje pasitraukė pas partizanus į Kazlų Rūdos miškus

Dalyvavo kuriant Žalgirio rinktinę, dirbo jos štabe. 1946 m. birželio 12 d. buvo paskirtas Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vado Jurgio Ilgūno-Šarūno adjutantu, po metų – rinktinės žvalgybos, vėliau – spaudos ir informacijos skyriaus viršininku. 1948 m. rugpjūčio 10 d. žuvus Tauro apygardos vadui ltn. Jonui Aleščikui-Rymantui, tų pačių metų spalio 8 d. A. Grybinas buvo paskirtas Tauro apygardos vadu. Nuo Tauro apygardos įkūrimo jis buvo penktasis vadas ir pirmasis civilis, ėjęs šias pareigas.

A.Grybinas-Faustas ir A.Ramanauskas-Vanagas 1948 m. lapkritį iškeliavo į Žemaitiją, kurs dalyvavo legendiniame visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime.

1949 m. kovo pabaigoje, grįžęs iš Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo, A.Grybinas pakeitė Tauro apygardos organizacinę struktūrą: rinktinių kuopas ir būrius pertvarkė į tėvūnijas ir kartu pakeitė vidaus valdymo struktūras, išformavo Kęstučio ir Birutės rinktines, nes buvo sumažėjęs partizanų skaičius.

1949 m. rugsėjo 28-osios naktį grįždamas iš Vytauto rinktinės Šakių aps. Šunkarių miško palaukėje, prie Vilušių kaimo A.Grybinas pateko į pasalą. Per susišaudymą buvo sunkiai sužeistas, tačiau jam pavyko pasitraukti į netoliese esantį savo bunkerį. Jo palyda pasitraukė. A.Grybinas per naktį naikino iš A. Ramanausko-Vanago gautą dokumentų siuntą. Sunaikinęs su savimi turėtus dokumentus ir nesulaukęs pagalbos, paryčiais nusišovė. Jo palaikai buvo numesti ant grindinio Jankuose, paskui nuvežti į Karčrūdę, Lukšius, Šakius. Palaidojimo vieta nežinoma.

1949 m. birželio 16 d. A.Grybinas-Faustas LLKS tarybos prezidiumo nutarimu buvo apdovanotas 2-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi (su kardais). 1997 m. gruodžio 22 d. jam suteiktasKario savanorio statusas (po mirties).

1998 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu A. Grybinui-Faustui suteiktas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas (po mirties) ir pulkininko laipsnis.

 

07_20090204_guzas_c

Vytautas Gužas-Kardas, eidamas Jūros srities štabo viršininko pareigas, dalyvavo 1949 metų partizanų vadų suvažiavime, kuriame buvo pasirašyta garsioji Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos Deklaracija. Į šias pareigas kpt. V.Gužas buvo paskirtas 1948 m. gegužės 5 dieną, įkūrus Vakarų Lietuvos sritį.

Nelengvas buvo  V.Gužo partizaninis kelias. Tik žuvus pirmajam Kęstučio apygardos vadui Juozui Kasperavičiui-Visvydui, skaudi netektis ištiko ir apygardos štabo apsaugos būrį, kuriam tuo metu vadovavo V.Gužas-Mindaugas. 1947 m. balandžio 6 d., per Didįjį penktadienį, Šimkaičių valsčiaus Paparčių kaime apsupime

žuvo net vienuolika šio būrio partizanų. Tik “Mindaugui” tuomet pavyko pasitraukti.

V.Gužas, kilęs iš Aukštaitijos, buvęs buhalteris ir Vietinės rinktinės savanoris, labai skaudžiai išgyveno jo būrį ištikusią nelaimę. Norėjo net nusišauti, nes jautė kaltę, kad liko gyvas. Niekaip negalėjo pamiršti kulkosvaidžio ugnimi jį dengusio buvusio gimnazisto Juozo Nausėdos, prieš mirtį sušukusio: "Vade, traukis, aš dengsiu!"...

1949 m. birželį MGB agentas Radzevičius nustatė, kad srities vadas A.Milaševičius-Ruonis kartu su Jūros srities štabo nariais atvyks pas Skaudvilės valsčiuje besigydantį sužeistą srities štabo viršininką V.Gužą-Kardą. Birželio 11 dieną saugumiečiai susekė V.Gužo slapstymosi vietą. Kautynių metu sužeistasis gyvas nepasidavė...

1949 m. birželio 16 d. LLKS tarybos prezidiumo sprendimu Vytautas Gužas-Kardas apdovanotas II laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais (po mirties); Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos sprendimu kpt. V.Gužui po mirties pripažintas kario savanorio statusas.

1998 m. lapkričio 18 d. LR Prezidento dekretu Vytautui Gužui-Kardui suteiktas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas.

 

08_20090204_liesys_c

Bronius Liesis-Naktis gimė 1922 m. Ramygaloje (Panevėžio aps.), vėliau visa šeima persikėlė į Jurbarką. Vytauto Didžiojo universitete studijavo žurnalistiką. Nacistinės Vokietijos okupacijos metais priklausė Laisvės gynėjų sąjungai, kurios įpareigotas baigė vokiečių karinės žvalgybos mokyklą. 1944 m. gruodžio mėn. desantu nuleistas Padruskalnio k. (Gudžiūnų vls., Kėdainių aps.). Iš čia patraukė į geriau pažįstamas Jurbarko apylinkes. 1945 m. pradžioje tapo Jungtinės Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės partizanu, vėliau paskirtas apygardos štabo nariu. 1948 m. liepos 27 d. paskirtas Prisikėlimo apygardos štabo viršininku.

Redagavo laikraštį „Prisikėlimo ugnis“, rašė eilėraščius Ėglio slapyvardžiu. Jo kūryba spausdinta rinkinyje „Kovos keliu žengiant“ periodinėje partizanų spaudoje.

1949 m. rugpjūčio 13-osios naktį Petras Bartkus-Žadgaila, Bronius Liesis-Naktis, Vytautas Šniuolis-Svajūnas, Viktoras Šniuolis-Vitvytis ir Laurynas Mingilas-Džiugas atkeliavo į Užpelkių mišką (dabar Radviliškio r.). Ten jų jau laukė keturi Prisikėlimo apygardos partizanai. Tuomet stovykloje budėjusiam Viktorui Šniuoliui bekalbant su atėjusiu ryšininku, mišką ėmė supti MVD kariuomenė. Nelygiose kautynėse žuvo P. Bartkus-Žadgaila, B. Liesis-Naktis, V. Šniuolis-Svajūnas ir partizanai Girėnas bei Aitvariukas (vardai ir pavardės nežinomi). Sąjūdis neteko išskirtinių asmenybių - patyrusių kovotojų, poetų, nuo pat sovietinės okupacijos pradžios įsitraukusių į laisvės kovą.



02_20090204_ramanauskas_c

Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Pietų Lietuvos partizanų srities vadas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Gynybos pajėgų vadas, gimė 1918 m. kovo 6 d. JAV. 1921 m. Ramanauskų šeima grįžo į Lietuvą. 1940–1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 m. balandžio mėn. tapo partizanu. Vanagas iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui. 1945 m. vasarą tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu, 1946 m. – Merkio rinktinės vadu. 1947 m. rudenį perėmė vadovavimą Dainavos apygardai, o 1948 m. buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu

1949 m. vasario mėn. Prisikėlimo apygardos teritorijoje tarp Radviliškio ir Baisogalos A. Ramanauskas-Vanagas dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame vasario 16 d. buvo priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracija. Suvažiavime A. Ramanauskas paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 m. pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis.

Nuo 1952 m. pabaigos, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja vadovybe, A. Ramanauskas su šeima slapstėsi. Tuo metu parašė atsiminimų knygą „Daugel krito sūnų…“

A. Ramanausko-Vanago paieškai ir likvidavimui KGB skyrė ypač daug dėmesio. Iš kvalifikuočiausių KGB darbuotojų buvo sudaryta nuolatinė operatyvinė grupė. Vien 1956 m. užverbuota 30 agentų, vėl užmegztas ryšys su 20 agentų, prieš tai išbrauktų iš agentūrinių sąrašų. A. Ramanausko paieškoms vadovavo Rainių budelis, KGB 4-osios valdybos viršininkas Petras Raslanas ir tos pačios valdybos 2-ojo skyriaus viršininkas Nachmanas Dušanskis. 1956 m. spalio 12 d. A. Ramanauskas ir jo žmona Birutė Mažeikaitė buvo išduoti ir suimti Kaune ir iš karto išvežti į LSSR KGB kameras. Nuo pat pirmųjų tardymo valandų partizanų vadas buvo žiauriai kankinamas. Po kelių kankinimo valandų itin sunkios būklės A. Ramanauskas buvo nugabentas į kalėjimo ligoninę – saugumiečiai bijojo, kad tardomasis neišgyvens. Kalėjimo gydytojų pateiktame akte rašoma: „Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški veido, viso kūno galūnių raumenų traukuliai. Pulsas vos juntamas, minkštas, kraujospūdis 60/40. Ligonis visas kruvinas…“

Tokių barbariškų kankinimų, apie kuriuos liudija Lietuvos ypatingajame archyve saugomi dokumentai, nėra buvę nuo Europoje siautėjusios inkvizicijos laikų. A. Ramanauskas buvo kankinamas fiziškai ir morališkai beveik metus. 1957 m. rugsėjo 24–25 d. Vilniuje posėdžiavęs LSSR Aukščiausiasis Teismas jam skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 d. Vilniuje. Palaidojimo vieta nežinoma. A. Ramanausko žmona B. Mažeikaitė nuteista 8 m. laisvės atėmimo.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę A. Ramanausko-Vanago nuopelnai buvo deramai įvertinti. 1997 m. gruodžio 22 d. jam suteiktas Kario savanorio statusas, 1998 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu – dimisijos brigados generolo laipsnis. Taip pat buvo įteisinti dar 1949 m. ir 1950 m. Lietuvos partizanų aukščiausiosios vadovybės apdovanojimai Vanagui – 2-ojo ir 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiai su kardais: 1998 m. kovo 3 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas 2-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas, o 1999 m. vasario 2 d. dekretu – 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas.



03_20090204_sibaila_c

Juozas Šibaila-Merainis gimė 1905 m. kovo 18 d. Alytaus apskrities Nedzingės valsčiaus Vadėnų kaime, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Baigęs Alytaus mokytojų seminariją, mokytojavo Alytaus, Ukmergės apskrityse. Apie 1928 m. vedė mokytoją Oną Augustinaitę, augino tris sūnus: Vytautą, Rimvydą ir Kęstutį.

Prasidėjus sovietų okupacijai, J. ir O. Šibailos mokytojavo Ukmergės apskrities Balninkų miestelyje. 1941 m. birželio 14 d. visa J. Šibailos šeima, išskyrus jį patį, nes tuo metu namuose jo nebuvo, buvo ištremta į Sibirą. J. Šibaila liko Lietuvoje, vokiečių okupacijos metais toliau dirbo Balninkų mokykloje mokytoju.

Apsisprendęs ginti Tėvynę, 1944 m. įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus Vietinę rinktinę.

Grįžus sovietams, J. Šibaila nuo 1944-ųjų rudens įsitraukė į pasipriešinimo judėjimą – organizavo partizanus Ukmergės apskrityje. Vėliau tapo Didžiosios Kovos apygardos „B“ rinktinės štabo viršininku, redagavo rinktinės leidinį „Tėvynei šaukiant“. Nuo 1948 m. vasario mėn. dirbo Rytų Lietuvos srities štabe, buvo deleguotas į partizanų vyriausiąją vadovybę. 1948 m. lapkričio mėn. Šiaulių apskrities Dukto miške įvykusiame partizanų atstovų posėdyje Algimanto, Vytauto ir Didžiosios Kovos apygardų įgaliotinis J. Šibaila-Merainis buvo paskirtas laikinai eiti Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) Visuomeninės dalies viršininko pareigas, jam suteiktas partizanų majoro laipsnis.

1949 m. vasario mėn. Radviliškio rajono Minaičių kaime įvykusiame visos Lietuvos partizanų suvažiavime J. Šibaila buvo išrinktas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo nariu, prezidiumo pirmininko pavaduotoju, LLKS Visuomeninės dalies viršininku. 1949 m. vasario 16 d. pasirašė LLKS tarybos Deklaraciją.

1952 m. birželio mėn. J. Šibaila, vykdydamas J. Žemaičio nurodymą, perėmė iš Jono Kimšto-Žalgirio LLKS prezidiumo 3-iosios sekcijos vadovo pareigas. Nors buvo silpnos sveikatos, ir toliau nenuilstamai dirbo, rūpinosi, kad nenutrūktų LLKS organo „Prie rymančio Rūpintojėlio“ leidyba, stengėsi atgaivinti visuomenei skirtą leidinį „Aukštaičių kova“.

1953 m. vasario 11 d., išdavus bunkerį, J. Šibaila-Merainis, Diedukas kartu su savo pavaduotoju Povilu Žiliu-Audrūnu, Klevu žuvo Ramygalos valsčiaus Dovydų miške. 2001 m. liepos 14 d. jų žuvimo vietoje atidengtas paminklinis akmuo.

au 1950 m. lapkričio 23 d. LLKS tarybos prezidiumo pirmininko aktu J. Šibaila-Merainis už drąsą, pasiaukojimą ir ypatingą darbštumą buvo apdovanotas visų trijų laipsnių Laisvės kovos kryžiais. Atkūrus Nepriklausomybę, 1997 m. gruodžio 17 d. jam suteiktas Kario savanorio statusas (po mirties), 1998 m. gegužės 13 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymu – pulkininko leitenanto laipsnis, tų pačių metų gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu – Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas.



01_20090204_zemaitis_c2

Jonas Žemaitis-Vytautas gimė 1909 m. kovo 15 d. Palangoje, grafo Felikso Tiškevičiaus tarnautojo šeimoje. Raseinių gimnazijoje baigęs šešias gimnazijos klases, jaunasis Žemaitis įstojo į Karo mokyklą Kaune – jaunuolis norėjo tapti artilerijos karininku. Jau 1929 m. spalio 6 d. ši svajonė išsipildė – Jonas Žemaitis buvo pakeltas į jaunesniuosius leitenantus, o lapkričio 23 d. tapo leitenantu. 1936 m. išlaikęs konkursinį egzaminą, buvo išsiųstas studijuoti į artilerijos mokyklą Prancūzijoje. Baigęs mokslus užsienyje, į tėvynę grįžo 1938 m. vasarą ir buvo paskirtas 1-ojo artilerijos pulko skyriaus vadu. Netrukus jam buvo suteiktas kapitono laipsnis.


Greitai po to jis apdovanotas Nepriklausomybės medaliu. 1939 m. J. Žemaitis perkeltas į Žemaitijoje dislokuotą 4-ąjį artilerijos pulką Šiauliuose.

1940 m. rugpjūčio 30 d. LSSR Liaudies Komisarų Tarybai nutarus performuoti „Liaudies kariuomenę“ į Raudonosios armijos 29-ąjį šaulių korpusą, J. Žemaitis pateko į 184-osios divizijos 617-ąjį artilerijos pulką ir buvo paskirtas pulko mokyklos viršininku.

Paleistas iš tarnybos grįžo į Lentvarį. Rugpjūčio mėnesį su šeima persikraustė į Kauną, ten J. Žemaitis įsidarbino Kauno energetikos valdyboje durpių gavybos techniku.

1941 m. gruodžio mėnesį gimė sūnus Jonas Laimutis. Trijų asmenų šeimai okupuotame Kaune buvo itin sunku išsilaikyti, todėl 1942 m. birželį jie grįžo į tėviškę ir J. Žemaitis pradėjo dirbti Šiluvos žemės ūkio kooperatyvo vadovu. 1943 m. Šiluvos vikaras Antanas Kazlauskas J. Žemaitį pakvietė į valsčiaus komitetą, kuris būrė patriotiškai nusiteikusius žmones. 1944 m. gen. Povilui Plechavičiui suorganizavus Vietinę rinktinę, kurią sudarė 150 vyrų, J. Žemaitis tapo šios rinktinės 310-ojo bataliono vadu. Vokiečiams išformavus rinktinę, J. Žemaičiui pavyko išlikti nesuimtam, tačiau nuo šiol prasidėjo nelegalus jo gyvenimas.

1945 m. J. Žemaitis buvo paskirtas Žebenkšties rinktinės štabo viršininku ir pasirinko Dariaus slapyvardį. 1947 m. gegužę jis buvo išrinktas Jungtinės Kęstučio apygardos vadu. Šiame poste J.Žemaitis parengė nurodymą dėl spaudos platinimo, atliko organizacinius partizanų struktūrų pertvarkymus, ragino nedalyvauti okupacinės valdžios rinkimuose. 1948 m. gegužę Jungtinės Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos nutarė susijungti į stambesnį laisvės kovos sąjūdžio organizacinį vienetą, pavadintą Jūros vardu. J. Žemaitis buvo paskirtas šios Vakarų Lietuvos partizanų srities (Jūros) vadu ir netrukus ėmėsi organizuoti vieningą partizanų vadovybę. Tais pačiais metais pasirinko Vytauto slapyvardį.

1949 m. jis sušaukė visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą, jame buvo paskelbta apie vieningos pasipriešinimo organizacijos – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) įkūrimą, priimta politinė deklaracija, kurioje konstatuota, jog LLKS Taryba yra aukščiausiasis tautos politinis organas, vadovaujantis politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai, kad būtų atkurta nepriklausoma demokratinė respublika. Masinis ginkluotas pasipriešinimas tapo gerai organizuota karine struktūra, vykdančia Lietuvos valstybės savigyną prieš agresorių – Sovietų Sąjungą.

J. Žemaitis vieningai buvo išrinktas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku, jam suteiktas laisvės kovotojo – partizano generolo laipsnis. Vadovaujant J. Žemaičiui buvo parengti pagrindiniai LLKS programiniai dokumentai, numatyta veiklos strategija.

Provokacijos ir išdavystės plito visoje Lietuvoje, tad 1950 m. J. Žemaitis nutarė LLKS Tarybos prezidiumą išskaidyti į tris sekcijas ir šitaip apsaugoti jį nuo visiško sunaikinimo.

Nuolat gyvenant sekinančiomis sąlygomis, jaučiant didelę įtampą ir atsakomybę J. Žemaičio sveikata ėmė silpnėti ir 1951 m. gruodžio mėnesį jis sunkiai susirgo. 1952 m. sausio 30 d. jis pasirašo aktą: „Šiandien dėl ligos nustojau vykdyti pareigas.“ Slaugomas M. Žiliūtės slėpėsi Jurbarko rajone Šimkaičių miško bunkeryje. 1953 m. pasitaisius sveikatai, vėl ėmė eiti buvusias pareigas, nutarė atkurti ryšius su užsieniu.

1953 m. gegužės 30 d. bunkeris, kuriame slapstėsi J. Žemaitis, buvo išduotas. Įmetus migdomųjų dujų granatą per vėdinimo angą, mėginta išvengti taip ilgai ieškoto „pogrindžio prezidento“ savižudybės ir po sėkmingos operacijos J. Žemaitis buvo suimtas. Birželio 23 d. gavus specialų įsakymą iš Maskvos, J. Žemaitis buvo nugabentas į Maskvą pas Lavrentijų Beriją ir ten tardomas. Atsisakius padėti MVD organams, 1954 m. birželio 1 d. prasidėjo teismas, kuriame J. Žemaitis buvo nuteistas – jam paskirta mirties bausmė ir konfiskuotas turtas. Nuosprendis įvykdytas 1954 m. lapkričio 26 d. Maskvos Butyrkų kalėjime.

Beveik po penkiasdešimt metų užmirštas J. Žemaitis grįžo į Lietuvos istoriją ir visuomenės sąmonę. 1995 m. apie J. Žemaitį buvo sukurtas dokumentinis filmas „Ketvirtasis Prezidentas“. 1997 m. vasario 14 d. (po mirties) jis apdovanotas Vyčio kryžiaus pirmojo laipsnio ordinu, tų pačių metų gruodžio 22 d. jam pripažintas Kario savanorio statusas, o 1998 m. sausio 28 d. suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis.

 

Share

Komentarai

0
taurobetadu, 2013-03-09 23:45
Man rodos,kad pašaukus atėjo 200.000 vyrų,kad net patys vokiečiai išsigando ir liepė pagrindinę masę skubiai paleisti namo.J.PR.Lietuva pirmiausia.
+3
Žygeivis, 2012-03-01 16:09
"1944 m. gen. Povilui Plechavičiui suorganizavus Vietinę rinktinę, kurią sudarė 150 vyrų, J. Žemaitis tapo šios rinktinės 310-ojo bataliono vadu." ---------Pataisykite klaidą: Vietinę rinktinę sudarė ne 150 vyrų, o 15 000 vyrų.
+14
LTC 27, 2011-02-22 13:39
Šie žmonės - pats geriausias pavyzdys mums ir mūsų vaikams. Amžina garbė!
Follow us on Twitter


ISSN 2029-7866  | © 2011 Lietuvių Tautinis Centras | Visos teisės saugomos


Tautos balsas - žinios Lietuvai. Patriotinis interneto portalas. Lietuviai - Lietuvai!
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis