zalciai
Marius Kundrotas. Baltų vienybė. Istorija ir perspektyvos.
2011-03-01
PDF Spausdinti El. paštas

 

Tautinė tapatybė grindžiama keturiais dalykais: kilme, kalba, kultūra, savimone. Dėl kalbinių ir kultūrinių baltų genčių bei tautų bendrybių daugiau ar mažiau sutariama. Dėl kilmės – iš dalies: istoriškai baltams teko maišytis tiek su ugrofinais, tiek su slavais, šiek tiek net su germanais. O kaipgi savimonė? Ar baltai kada nors suvokė save kaip vieną tautinį masyvą?

 

 

Pats baltų vardas siejamas su XIX a. vokiečių mokslininku Ferdinandu Neselmanu (Ferdinand Nesselmann) – jam priskiriamas šio vardo „išradimas“. Baltų sąvoka išvedama iš Baltijos jūros pavadinimo, kuris savo ruožtu kildinamas iš Baltijos šalies vardo – šį vardą užfiksavo jau V-IV a. pr. m. e. gyvenęs graikų istorikas Ksenofontas. Dabar jau sunku pasakyti, kur ta šalis buvo ir kas joje gyveno, tačiau tai – ne taip jau svarbu diskusijai apie tautas, kurias dabar vadiname baltais. Gali būti, kad jos vadino save kitaip, o galbūt ir išvis neturėjo bendro vardo. Siekiant išsiaiškinti šių tautų savimonę ir jos raidą, reiktų žiūrėti kitur: baltų vardo kilmė tam neturi reikšmės.

 

Pradėkime vienu iš senųjų baltų tautovardžių: galindai. Šiuo vardu vadintos dvi baltų gentys: viena gyveno Prūsijoje, kita – prie Maskvos. Yra dvi šių genčių istorijos versijos. Pasak pirmosios, galindai iš pradžių buvo viena gentis, vėliau išsiskyrusi į dvi šakas: viena apsistojusi rytuose, kita patraukusi į vakarus. Dar vėliau iš pastarosios dalies išsiskyrė trečioji, drauge su gotais iškeliavusi į pietus ir pasiekusi Ispaniją. Antroji versija teigia visai ką kita: rytų ir vakarų galindai – dvi savarankiškai susiformavusios baltų gentys, kurioms bendrą vardą suteikusios jų gyvenamosios vietos – Galinda reiškusi galinę žemę. Rytiniai galindai gyvenę viename baltų erdvės pakraštyje, vakariniai – kitame.

 

Jeigu teisinga pasirodytų antroji versija, neišvengiamai kiltų klausimas: kaip galėjo būti identifikuoti žemių „galai“, jeigu tos žemės nebuvo suvokiamos kaip viena giminingų genčių erdvė? Juo labiau, jog tokių „galų“ baltų žemėse nestigo. Žiemgala / Žemgala, anot vienų teorijų – žiemių (šiaurės) galas, anot kitų – žemių galas. Iš tiesų tai buvo šiaurinis baltų erdvės pasienis su ugrofinais. Latgala – Latvos ar net – Leitvos galas, pasienis su ugrofinais ir slavais.

 

Latvos (Latvijos) ir Leitvos (Lietuvos, Litvos) vardų panašumas – irgi rimta mįslė. Lotyniškuose šaltiniuose latviai vadinami letais, lietuviai – letonais: atsižvelgiant į giminystę ir kaimynystę, atsitiktinumo tikimybė – menka. Dar toliau plėtojant šią temą, derėtų užsiminti, jog istorinės Lietuvos-Litvos dalis – dabartinėje Baltarusijoje. Zigmo Zinkevičiaus, Sergejaus Sanko, Vladimiro Toporovo duomenys leidžia spręsti, jog daugelis baltarusių yra ne kas kita, kaip suslavėję baltai, kurių protėviai drauge su mūsiškiais kūrė bendrą valstybę – Lietuvą.

 

Eiliuotoji Livonijos kronika pateikia įdomų Treniotos pokalbį su Mindaugu. Anot metraštininko, Treniota Mindaugą įtikinėjęs: „Tau naudinga su žemaičiais nuolat iš vieno eiti, krikščionybe nesirūpinti“, „kai mes nueitume ten į Livoniją, prie latvių, į tavo rankas jie teiktų ir save, ir savo žemę, nori likti jie pagonimis“.

 

Iš pirmo žvilgsnio, čia kalbama daugiau religiniais motyvais, tačiau svarbu, jog įvardinami žemaičiai ir latviai. Dėl žemaičių lyg ir viskas aišku: jie jau yra buvę Lietuvos valstybės dalimi, tačiau latviai – ne. Maža to, lieka nepaminėti nei lyviai, nei estai: šios dvi ugrofinų tautos kentėjo to paties Ordino okupaciją, abiejose dar buvo gyva pagonybės atmintis, be to – baltų ir ugrofinų pagoniškosios religijos buvo ganėtinai artimos. Vis dėlto šios tautos išlaisvinimo iš Lietuvos nelaukė ar bent jau čia apie tai nekalbama. Apsiribojama baltais, kas leidžia spręsti, jog pagonybė šioje retorikoje – tiktai gerokai bendresnės tapatybės dalis ar net – jos išraiška. Pabrėžiama ne abstrakti pagonybė, o baltų genčių bendrystė, įskaitant jų bendrą prigimtinį tikėjimą.

 

Didžiausiu baltų vienytoju iš Lietuvos valdovų galima laikyti Traidenį. Jis rėmė žiemgalius, jotvingius, prūsus kovose su abiem vokiečių Ordinais, o vokiečiams nugalėjus – apgyvendino žiemgalių ir prūsų pabėgėlius Lietuvos žemėje, per karus ištuštėjusiame šiauriniame jotvingių krašte – Sūduvoje. Laikui bėgant vietiniai jotvingiai drauge su atsikėlusiais prūsais ir žiemgaliais suformavo lietuvių etninę grupę, kurią šiandien žinome suvalkiečių vardu. Dalis jotvingių įsiliejo į dzūkų etninę grupę, dalis – į baltarusių tautą. Suvalkiečių tarmės pagrindu sukurta bendrinė lietuvių kalba.

 

Treniotos ir Traidenio pavyzdžiai kelia rimtų abejonių modernistų ir postmodernistų teiginiais, kad ikimoderniosioms bendruomenėms etniniai motyvai nebuvę būdingi. Jau nekalbant apie gausius įrodymus iš kitų šalių, akivaizdu, jog ankstyvajai LDK šie motyvai nebuvo svetimi. Vėliau tautinius interesus užgožė valstybiniai, tačiau kartkartėmis tautiškieji pradai vis prasimušdavo į valstybinės politikos lygmenį.

 

Vytautas Didysis, sumušęs kryžiuočius, pareikalavo Prūsijos iki pat Osos. Užuot apeliavęs į paprastus galių santykius, Lietuvos valdovas Prūsiją įvardino savo tėvonija, ironiškai klausdamas, kurgi Ordino tėvonija. Grįžtant į dar senesnius laikus, galima prisiminti duomenis, jog Prūsijoje (anot kitų šaltinių – lietuviškoje Nadruvoje) buvusi bendra prūsų, lietuvių ir žemaičių šventovė – Romuva (Rikojotas). Jei tai – tiesa, šis faktas liudytų gilius dvasinius ryšius iš pat amžių glūdumos. Vienaip ar kitaip, Vytautui dėl prūsų ir lietuvių bendrystės klausimų nekilo.

 

XVI a. Lietuvai atsivėrė puikios galimybės suvienyti visas baltų žemes. Griuvo Kryžiuočių ir Livonijos Ordinų valstybės, jų vietose įsikūrusios Prūsijos, Kuršo, Uždauguvio kunigaikštystės atsidavė Lietuvos ir Lenkijos valdžiai. Vis dėlto Prūsija, drauge valdžiusi vakarines lietuvių žemes, tapo Lenkijos vasalu – nežiūrint Lietuvos ir Lenkijos sąjungos, bendros aukščiausios valdžios, Lietuva liko apeita. Kuršo kunigaikštystė, į kurios valdas taip pat įėjo latviškosios Žiemgalos ir Sėlos dalys, tapo Lietuvos vasalu. Uždauguvis tiesiogiai įjungtas į Lietuvos sudėtį.

 

Deja, pačioje Lietuvoje lietuvybės jau buvo maža, apie baltiškąją dimensiją apskritai nebebuvo kalbos. Lietuvos valstybė vis labiau slinko į Lenkijos glėbį, valdžia ir aukštuomenė kalbėjo lenkiškai, palaipsniui lenkėjo ir lietuvių liaudis. Greitai Lietuva galutinai sujungta su Lenkija į bendrą valstybę. Jau prie šios valstybės prisijungė Ryga, faktiškai integruota visa Latvija. Vis gi latviško čia liko dar mažiau, nei Lietuvoje – lietuviško: vienoje pusėje viešpatavo lenkų dvasia, kitoje – vokiečių. Tai, kas dabar iš pažiūros atrodytų baltų integracija, iš tiesų greičiau reiškė vokiškų valstybėlių ir valdų integraciją į lenkišką politinį ir kultūrinį junginį. Latvių atmintyje ši epocha įsirėžė vardu „poļu laiki“ – lenkmetis.

 

Jau XVII a. Prūsijos kunigaikštystė atsikratė Lenkijos globos, XVIII a. pradžioje išaugo į karalystę, kurios pagrindu XIX a. sukurta Vokietijos imperija. Rygą su Vidžeme XVII a. perėmė švedai, XVIII a. I-oje pusėje – rusai. XVIII a. II-oje pusėje visą Lietuvos-Lenkijos valstybę išsidalino Rusija, Prūsija ir Austrija.

 

XIX-XX amžių sandūroje iškelta jungtinės Lietuvos-Latvijos valstybės idėja. Latvijoje šią idėją propagavo Janis Rainis, Lietuvoje – Jonas Šliūpas. Labiausiai Lietuvos pusėje tam priešinosi katalikiškieji klerikalai, išsigandę, jog Latvijos prisijungimas padidins protestantų gretas, pakeis ne tik religinį, bet ir politinį santykį. Lietuvių tautininkų pozicijos buvo gana skirtingos. Antanas Smetona, tiek dirbdamas prezidentu, tiek eidamas kitas pareigas, palaikė glaudžius Lietuvos ir Latvijos ryšius. Augustinas Voldemaras, labiau puoselėdamas LDK, nei baltų vienybės idėjas, latvių nelaikė lygiaverte tauta.

 

Prūsija ligtol jau buvo iš dalies sulietuvėjusi, iš dalies – suvokietėjusi. 1918 m. Prūsijos lietuvininkai Tilžės aktu paskelbė įsijungimą į atsikuriančią Lietuvos valstybę. Šis aktas iš dalies įgyvendintas 1923 m. Klaipėdos krašto sukilimu. Karaliaučiaus kraštas liko Vokietijai, kol 1945 m. jį pasidalino sovietai ir lenkai.

 

Nepriklausomybės kovose petys į petį grūmėsi lietuviai, latviai, baltarusiai. Vilnių užgrobus Lenkijai, Latvija pareikalavo lenkų sustabdyti agresiją, pagrasindama pati pradėsianti karo veiksmus lietuvių pusėje. Savo ruožtu, Lietuva rėmė savo istorinės valstybės bendrapiliečius: baltarusių žemes draskant rusų ir lenkų okupantams, emigracinė vyriausybė įsikūrė ne kur kitur, o Kaune. 1934 m. Lietuva su Latvija ir Estija sudarė Baltijos Antantę. Deja, sovietų invazijos akivaizdoje vidinės šių šalių problemos, veržimosi greitis ir jėgos persvara neleido efektyviai išnaudoti trišalės sąjungos bendrai savigynai.

 

1989 m. Lietuvą su Latvija ir Estija darsyk sujungė Baltijos kelias. Iš sovietų imperijos išėjome beveik drauge. Po to Estija natūraliai suartėjo su etniškai giminingesne ir ekonomiškai stipresne Suomija. Užtai Lietuvai su Latvija vėl kyla klausimas: kartu ar atskirai?

 

Lietuvos ir Latvijos sandrauga būtų naudinga abiems pusėms. Lietuviai padėtų latviams atsverti rusų kolonistų grėsmę, įskaitant jų politinę įtaką. Latviai padėtų lietuviams prisiminti primirštus tautiškumo principus, pačių užgrūdintus nuolatinėse kovose, paskiepytų nuo kosmopolitizmo. Ilgesnėje perspektyvoje Baltų Sąjunga galėtų išaugti į Baltokarpatijos koaliciją, atnaujinant ryšius su tapatybių kryžkelėje stoviniuojančia Baltarusija, o kartu – slaviška, tačiau istoriškai ir geopolitiškai mums be galo artima Ukraina. Šis laisvų tautinių valstybių junginys būtų pakankamai stiprus atsilaikyti tiek prieš Maskvos, tiek prieš Varšuvos, tiek prieš Briuselio imperializmą.

 

Įgavę rimtą užnugarį, galėtume tarptautiniu lygmeniu persvarstyti ir Karaliaučiaus krašto statusą, o tada – pakviesti repatrijuoti po visą pasaulį pasklidusius, tačiau savimonę išlaikiusius lietuvininkų ir prūsų palikuonis. Arba – atvirkščiai.

 

Kažkada Martinas Liuteris Kingas (Martin Luther King) ištarė: aš turiu svajonę. Viskas nuo jos ir prasideda.

Share
Follow us on Twitter


ISSN 2029-7866  | © 2011 Lietuvių Tautinis Centras | Visos teisės saugomos


Tautos balsas - žinios Lietuvai. Patriotinis interneto portalas. Lietuviai - Lietuvai!
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis