T-Baranauskas
Tomas Baranauskas - Korupcija, naikinanti Lietuvą
2016-09-23
PDF Spausdinti El. paštas

Jau pripratome prie bauginančios statistikos: kasmet iš Lietuvos išvažiuoja po Marijampolės ar Mažeikių dydžio miestą. Dar kokių Raseinių ar Anykščių dydžio miesto netenkame dėl natūralios gyventojų kaitos – neigiamo mirčių ir gimimų santykio. Kokia išeitis?

Tomas Baranauskas - Tautininkų Sąjungos narys.

Tokios statistikos nebeįmanoma nepastebėti ir nesižvalgant į statistines lenteles. Tuštėja miesteliai, išnyksta kaimai, užsidaro mokyklos. Su bet kuria netektimi galima būtų susitaikyti ir eiti pirmyn, bet tuo šis procesas nesibaigia. Kodėl kitais metais turėtų būti kitaip?


Jeigu bandytume šiems procesams ieškoti analogijų istorijoje, nerastume net Antrojo pasaulinio karo bei stalininio teroro metais. Gal nebent XVII a. vidurio ir XVIII a. maro epidemijos – panašaus masto. Bet tai buvo vienkartiniai kataklizmai, po kurių būdavo sparčiai atsigaunama. Kada ir dėl kokių priežasčių turėtų prasidėti atsigavimas dabar?

 

Šiame kontekste valdžios politika primena puotą maro metu. Pastaruoju metu skambantys skandalai ir skandaliukai rodo, kad didžiausias dažno valdininkėlio ar net solidžios išvaizdos partinio boso rūpestis – kaip prisikimšti kišenes. Parduodami įstatymai. Už tai plaukia pinigai „MG Baltic“ ir kitų firmų dėžutėse, perduodamose tiesiai iš rankų į rankas. Perkami stalo įrankiai kariuomenei už dešimteriopą kainą. Skirtumas tarp šios ir tikrosios kainos atsiduria nesąžiningų verslininkų ir korumpuotų valdininkų rankose. Tokių veikėjų egzistencija ir verslas pagrįsti buvimu valdžioje. Be valdžios jie – niekas. Su valdžia jie – gerbiami, nors ir vagys. Kai valdžios tikslas – prisivogti, nebesinaudojama teise ir galimybe ką nors pakeisti į gerą – priimti įstatymus, kurie padėtų Tautai, jeigu jie trukdo kam nors lobti. Juk tie, kuriems trukdo, – pinigų rinkimams ir kitiems reikalams tiekėjai.

 

Neduokdie ir mesti iššūkį Briuseliui, kai jis pareikalauja ko nors, kas prieštarauja Lietuvos interesams. Pavyzdžiui, sušelpti dosniomis pašalpomis ne lietuvius, o atvykėlius veltėdžius ir prievartautojus. Kad Vokietijai, dėl praeities kompleksų ir savo keistos ideologijos, prisišaukusios „alachakbarinių“ minias, būtų lengviau. Surengti iškrypėlių demonstracijas sostinėje. Nes tokia dabar madinga ideologija, niekinanti viską, kas dar neseniai sudarė mūsų civilizacijos, jos etikos ir estetikos pagrindą. Tie, kurie tam prieštarauja, rizikuoja likti be valdžios. Kartais ir be darbo – jau yra Lietuvoje etatinių skundikų, kurie nepatingės kreiptis dėl jūsų pažiūrų į jūsų darbovietę. Net jei joje dirbate už minimalų atlyginimą. Tokia yra sistema.

 

Yra ir nesisteminių partijų. Jos įvairios, bet visuomenei nelabai pažįstamos, nes jų pozicija tiesiog netransliuojama. Jų nesimato, jos tarsi „nieko neveikia“. O ką reiškia „veikti“? Tai reiškia užpirkti gausią reklamą, kurios pagalba profesionalių polittechnologų komanda demonstruotų visuomenei tą „audringą veiklą“. Kaip, pvz., kilnų buvusio liberalų vado Eligijaus Masiulio užmojį paspausti milijoną rankų, kol netikėtai nepaaiškėjo jo tikroji veikla, sugriovusi tą gražų spalvotą rinkiminės kampanijos planą... Arba dar ką nors tokio gražaus, spalvingo ir tuščio.

 

Lietuvoje sukurtas brandus valdomos demokratijos modelis. Iš pažiūros rinkimuose štai varžosi 16 partijų, 14 sąrašų, daugybė vienmandatininkų. Girdisi daug nuobodžių populistinių kalbų – ypač iš tų partijų, kurios garsiausiai skelbia apie savo kovą prieš populizmą. Nebesiklausantys tų kalbų žmonės nė neatkreipia dėmesio, kad realiai girdisi tik gausiai apmokėti ir iš valstybės biudžeto finansuojamų partijų balsai. Iš tų balsų jie galiausiai ir pasirenka kurį nors, kuris pasirodo mažiausiai erzinantis. Arba iš inercijos, nepaisant gausių tą neigiančių faktų, tikėdami, kad, tarkim, konservatoriai – tai vis dar tas kadaise į Nepriklausomybę atvedęs Sąjūdis, budriai saugantis mus nuo Rusijos kėslų (na tai kas, kad per 4 savo valdymo metus net ir Rusijos agresijos Gruzijoje akivaizdoje nė nepagalvojo grąžinti ką tik socialdemokratų panaikintos šauktinių kariuomenės), ar socialdemokratai – „už darbo žmogų“ (na tai kas, kad balsavo už tą patį darbo žmogų smaugiantį naująjį Darbo kodeksą).

 

Kodėl taip yra? Todėl, kad girdisi tik tie, kurie už tai susimoka. Ar žinote, kad iš biudžeto finansuojamos tik tos partijos, kurios jau yra valdžioje? Kad kitų partijų ne tik nefinansuoja iš biudžeto, bet ir daugybe apribojimų užkerta galimybę finansuoti iš kur nors kitur? Kad rinkiminės kampanijos metu apskritai draudžiama skleisti savo idėjas ir agituoti nemokamai? Nebent dar iš lūpų į lūpas galima žinią perduoti, bet kas šiais laikais taip domisi politika, kad politines žinias tokiu būdu skleistų? Politika yra sukompromituota ir rinkėjui sumaitinama tik per prievartą įkyria politine reklama, „apmokėta iš kandidato (partijos) rinkiminės sąskaitos“.

 

Taigi, mums sudarytos visos sąlygos nepasirinkti to, ko nereikia. Mes nematome to, ko nereikia, nes plačiau paskleisti idėjas legaliai galima tik už biudžetinius pinigus (na, turintis daug pinigų oligarchas dar ras būdų, kaip tai padaryti ir už savus, bet tai – oligarchinė alternatyva). Mes neieškome to, ko nereikia, nes mums įdiegtas požiūris, kad politika visada yra tai, kas žema ir nešvaru, todėl padoriam žmogui neverta tuo domėtis. Net ir nesidomėdami mes išgirstame, kaip mums atrodo, pakankamai politinės informacijos, bet ji yra būtent ta, kuri apmokėta biudžetiniais arba oligarchų pinigais.

 

Reikėtų pasakyti ir apie nesisteminių partijų vietą toje sistemoje. Jos yra visapusiškai slopinamos. Kaskart vis ribojamos jų finansavimo galimybės. Kaskart vis didinami reikalavimai minimaliam partijos narių skaičiui, kad ji galėtų veikti (buvo 400 narių, paskui padidinta iki 1000, neseniai – iki 2000 narių). Pradėti kelti nauji reikalavimai dėl galimybės dalyvauti rinkimuose – reikia rinkti parašus, mokėti nemažus „užstatus“, kurie faktiškai yra mokestis už dalyvavimą rinkimuose, nes negrąžinami nelaimėjusiems.

 

Pačios tos „nesisteminės“ partijos – margumynas, kuriame, trūkstant informacijos, sunku susigaudyti. Tai – ir iš sistemos dėl susikompromitavimo iškritusios buvusios sisteminės partijos, kaip A. Zuoko „abonentiniai“ liberalai ar R. Karbauskio dabar sėkmingai reanimuojami jau ne kartą valdančiose koalicijose dalyvavę „valstiečiai“. Tai – ir ne taip seniai oficialią bendradarbiavimo sutartį su V. Putino „Vieningąja Rusija“ sudariusi Lietuvos liaudies partija (dabar ją formaliai nutraukusi, bet prorusiškumo neatsisakiusi). Tai – ir atskirų lyderių dėka susikūrę ideologiškai margi konglomeratai, tokie kaip D. Kuolio „Lietuvos sąrašas“ ar N. Puteikio ir K. Krivicko „antikorupcinė“ koalicija. Iš A. Valinsko „Tautos prisikėlimo partijos“ ir N. Venckienės „Drąsos kelio“ pavyzdžių mes jau matėme, kas nutinka tokiems margiems konglomeratams, kai jie patenka į Seimą. Per Seimo rinkimus pasirodę tarsi kažkokia jėga, iki kitų Seimo rinkimų subyra ir išsiskirsto, nepalikdami ryškesnio pėdsako Lietuvos politiniame žemėlapyje. Jų pergalės, žinoma, kiek sujudina Lietuvos politinę pelkę ir atveda į Seimą vieną kitą padorią asmenybę, bet išliekamosios vertės, deja, neturi.

 

Lietuvai reikia aiškią ideologiją turinčios partijos, kuri nesubyrėtų po rinkimų, o, nuosekliai eidama savo keliu, kauptų piliečių pasitikėjimą ir galėtų išaugti iki realios alternatyvos dabartinei politinei sistemai. Tokią partiją vienija ne kokia nors viena problema, ne koks nors vienas lyderis – ją vienija vizija, kaip bristi iš to korupcijos ir abejingumo liūno, kuriame dabar esame atsidūrę. Tai politinė jėga, kuri mato Tautą ir jos interesus, o ne pabirą „Lietuvos žmonių“ masę, kurią reikia tik pamaloninti per rinkimus gražiais pažadais.

 

Tauta, skirtingai nei šiaip „žmonės“ ar „liaudis“, yra istorinė bendrija, suvokianti save kaip bendruomenę. Ji turi savo kalbą ir kultūrą, kurias reikia puoselėti ir ginti. Ir būtent tai suteikia prasmę visiems darbams šios bendruomenės labui. Tai suteikia motyvą ginti Tautą nuo išorės pavojų. Suteikia stimulą kovoti su korupcija. Tai yra motyvas siekti socialinio teisingumo, kad Tauta neišsivaikščiotų. Matantiems tik apie ekonomiką, pinigus ir pelnus gerai yra ir tada, kai pigi darbo jėga atvažiuoja iš šalies, o savi tautiečiai išstumiami į užsienį. O tiems, kurie savo Lietuvos ateities vizijos centre mato Tautą, dėl tų dalykų negali neskaudėti. Latvijos, Lenkijos, Vengrijos pavyzdžiai rodo, kad būtent tokios politinės jėgos, gavusios galimybę pasirodyti, toliau nuosekliai kaupia populiarumą ir pradeda keisti į gerą savo šalių gyvenimą.

 

Tokia politinė jėga šiuose rinkimuose yra tik viena. Tai – S. Buškevičiaus ir tautininkų koalicija „Prieš korupciją ir skurdą“.

 

.

Share
Follow us on Twitter


ISSN 2029-7866  | © 2011 Lietuvių Tautinis Centras | Visos teisės saugomos


Tautos balsas - žinios Lietuvai. Patriotinis interneto portalas. Lietuviai - Lietuvai!
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis