G-NAVAITIS
Gediminas Navaitis - Stipri nacionalinė valstybė – gerovės pamatas
2016-09-24
PDF Spausdinti El. paštas

Lietuva itin sėkmingai pasiekė savo politinius tikslus, kurie prieš ketvirtį amžiaus laikyti veikiau įstabia svajone, nei konkrečių veiksmų programa. Sovietų Sąjungos okupuotas ir aneksuotas, totalitariškai valdomas, neįgalios planinės ekonomikos kraštas atkūrė rinkos ekonomiką, tapo nepriklausoma, demokratine respublika, kuri yra ES ir NATO narė.


Tačiau iš Lietuvos masiškai emigruojama, o apie ketvirtadalis Lietuvos žmonių į sociologų klausimas atsako „metai buvo blogi, ateityje nieko gero nesitikiu.“

 

Nepaisant to valdančios ir valdžiusios partijos vis dar siūlo eiti tuo pačiu keliu ir nutyli kitus pasirinkimus. Argi ne aišku, kad juo eidami ten pat ir ateisim. Todėl pažvelkime į naujas galimybes, pavyzdžiui, į felicitarinės politikos galimybę. (Galėčiau lažintis, kad 95 proc. skaitytojų apie tokią politiką nėra girdėję, o tai irgi patvirtina naujų idėjų nutylėjimą.)

 

Kas kliudo būti laimingiems?

 

Lietuvoje laimė nelaikoma politine tema. Ji priskiriama prie asmeninio pasirinkimo, nepamatuoja jausmų ir pan. Nors akivaizdu, kad kiekvieno mūsų gyvenimo kokybė, sėkmė, o apibendrintai sakant – laimė, priklauso ir nuo aplinkinių, nuo visos visuomenės. Robinzonas turėjo viską, apie ką mums siūlo rinkos ekonomika – nuosavą salą, namus, ekologišką maistą, bet svajojo apie kitus žmones. Jo, kaip ir mūsų visų, laimė savoje bendruomenėje.

 

„Nepastebėti“ šio akivaizdaus fakto labai patogu, nes tada galima nutylėti ir tai, kad pasaulyje vis dažniau kalbama apie laimės ekonomiką. Visuomenės laimės siekis, regis, neturėtų kelti didelių prieštaravimų. Tačiau pasigilinus, kas nutiktų jei lietuviai taptų laimingesni bei nurodžius kelią link laimės, iškart ima aiškėti kam kliudo tokia perspektyva. Paaiškėja ir kodėl mūsų politinė sėkmė atkuriant valstybę netapo gerove visiems.

 

Šiuolaikinis žmogus turi du pasirinkimus – jis gali sieti save su bendruomene, tauta, valstybe, o gali tapti globalaus pasaulio žmogumi. Drauge perimti ir šio pasaulio vertybes iš kurių svarbiausios individualizmas ir vartojimas, o galimybė įgyti prekes ir paslaugas tapatinama su asmenybės saviraiška. Toks „materializmas“ neretai išstumia asmeninį bendravimą, o stresą siūlo įveikti pirkimu. Vietoj tradicinės vertybių sistemos siūlo tarsi individualius pasirinkimus, kurie savo esmę atitinka vartojimo pasirinkimus, nors ir šioje srityje reklama pastebimai naikina individualumą.

 

Tradicinis asmenybės tapatumas reiškėsi profesiniais pasiekimais, šeiminiu statusu, politiniu ar konfesiniu pastovumu. Šiandieną jis nuolat praranda savo vertę ir svarbą. Globalizuotoje visuomenėje asmenybė suvokia save ir prisistato daiktais, kurie jai ir kitiems turi ne tik, ir ne tiek vartojamąją, kiek simbolio vertę.

 

Aptartos situacijos nagrinėjimas paprastai ribojasi jos konstatacija ir ją patvirtinančių faktų pristatymu. Svarstant laimingesnės visuomenės galimybę tiktų atsakyti į klausimą: „Ar identiteto pokyčiai yra socialinių bei ekonominių permainų atspindys, ar procesu, kuriame atsiskleidžia įtakingų grupių interesai, ar yra šį procesą palaikantys ir jam besipriešinantys?“

 

Asmenybės tapatumas išreiškia visuomenės, kurioje jis gyvena savitumą. Visuomenės institucijos kuria vaidmenis, poreikius ir vertybes atitinkančius jų prigimtį. Kadangi korporacijos įgyja vis didesnę ekonominę galią, jos tampa vis labiau socialiai reikšmingos. Dar ХIX a. pradžioje jos tapo „juridiniais asmenimis“, t. y. buvo prilygintos „asmenybėms“, turinčioms skirtingą nei jų valdytojai ir savininkai statusą, teises ir pareigas. Tai ir leidžia pažvelgti į korporacijas tarsi į „asmenybes“, nagrinėti jų psichologines ypatybes, iš kurių mums, visų pirma, svarbus gebėjimas išgyventi ir kurti bendrą laimę.
Korporacijos, nors ir sukurtos dėl bendro gėrio - sujungti daugelio žmonių finansines galimybes, - šiuo metu labiau veikia savo, o ne visuomenės naudai. Jos bando maskuoti savo esmę deklaruodamos socialinę atsakomybę, tačiau akivaizdu, kad galiojantys įstatymai tiesiogiai ar netiesiogiai draudžia korporacijų vadovams būti socialiai atsakingiems ir aiškiai formuluoja jų uždavinį – siekti didesnio pelno. Atitinkamai korporacija, nepriklausomai nuo jos akcininkų ir vadovų asmeninių savybių, veikia kaip psichopatologinė „asmenybė“, turinti tik vieną tikslą – pelną. Šis tikslas lemia ir „korporacinę asmenybę“, kurį mums nuolat peršama kaip moderni, kuri moralę ir įstatymus vertina pagal naudą ir vartojimą, individualizmą bei trumpalaikius malonumus laiko laimės išraiška. Tokie žmonės geba agresyviai konkuruoti, bet nesugeba altruistiškai bendradarbiauti, todėl kuria visuomenę sudaryta iš menkai tarpusavyje susietų individų, kurie yra lojalūs korporacijai, ignoruoja kitus ir godžiai vartoja.

Кorporacijos taip pat siekia pašalinti savo veiklos ribojimus, kliūtis žmonių ir gamtos eksplotacijai. Pagrindinė kliūtis joms yra ne įstatymai ir organizacijos, o vertybės, tradicijos, visuomeninio intereso samprata t. y. tos bendruomenės, kurios teritorijoje veikia korporacija, žmonių tapatumas, visų pirma, nacionalinis tapatumas.

 

Šis tapatumas, suvokimas, kad žmogaus, tautos bei valstybės likimas yra bendras kliudo korporacijoms, kurioms parankesnis „globalizuotas“ žmogus.Kliudo, nes daug piliečių supranta ar nujaučia prieštaravimą tarp savo ekologinių, finansinių interesų ir korporacijų siekimo gauti neribotą pelną. Piliečiai taip pat numano, kad vietos bendruomenė, atskiros asmenybės neįstengs apriboti korporacijų veikimo. Pajungti korporacijas visuomenės tikslams pajėgi tik stipri nacionalinė valstybė, kurios pamatas tautinis tapatumas – vieningi elgesio būdai, bendro likimo suvokimas, visų socialinių sluoksnių, leidžiančių nacijai veikti kaip visumai, svarbos pripažinimas.
Neatstiktinai visi paminėti tautinio tapatumo požymiai globaliam pasaulyje patiria spaudimą.
Šeimą, kurį yra ir tautinių tradicijų, ir kalbos sergėtoja, bandoma keisti naujais sugyvenimo būdais. Migracija leidžia atskiriems žmonėms nebesieti savęs su nacijos ir valstybės perspektyvomis. Dar ženklesnę įtaką tautiniam tapatumui turi nacionalinių dvasinių autoritetų neigimas, jų keitimas multikultūriniais autoritetais, kurie siūlo ir naujus tautos istorinio kelio bei esamos padėties vertinimo kriterijus, nors vargu ar gali išlikti tauta vertinanti savo istorija kaimynų akimis.

O svarbiausia – nuolaidžiavimas korporaciniam, globalizuotam tapatumui griauna visų mūsų laimę ir gerovę. Kaip tai padaroma?

 

Didelis turtas – tai valdžia. Demokratinėje visuomenėje valdžia priklauso piliečiams.
Lengva vardinti mūsų gyvenimo piktžaizdes – korupciją, emigraciją, nusikalstamumą. Valdančių bei valdžiųsių partijų atstovai jas vardina ir dūsauja: „Lietuva skurdi šalis. Trūksta pinigų ir mokytojams ir policininkams.“

 

Kai melas ilgai kartojamas – juo patikima. Todėl ir valdančiųjų neklausiama: „Kada Lietuva buvo turtingesnė?“ Akivazdus faktas – nei tarpukaryje, nei stovėdama eilėse sovietmečiu jį nebuvo tokia turtinga kaip šiandieną. O tada ir turime klausti iš esmės: „Kodėl būdami turtingi ir išsilavinę vargstame?“
Atsakymas: Šiuo metu viena tūkstantoji Žemės gyventojų dalis (apie 4,5 milijono žmonių) valdo vidutiniškai 10 milijonų eurų vertės kapitalą t. y. 20 % globalaus turto Jeigu ši tendencija išliks po 30 metų ji valdys 60 % globalaus turto.

 

Valdančių partijų atstovai ignoruoja nurodytą turto pasiskirtymą ir vis dar ginčijasi ar mokesčiai turėtų būti lygūs ar progresiniai. Ir tarsi nepastebi, kad abu pasirinkimai mažina gaunančių pajamas materialinį gyvenimo lygį.

 

Esminės felicitarinės politikos nuostatos:
šiuolaikinės šalys, taigi ir Lietuva, pakankamai turtingos, kad jų problemos būtų sprendžiamos ne mažinant, o didinant gyvenimo kokybę,
šiuolaikinėse šalyse, taigi ir Lietuvoje, skurdas kyla iš demokratijos stokos.

Didelis turtas (pvz. didesnis nei 10 miliojnų eurų) nėra priemonė didinti jį valdančio gyvenimo kokybę. Tai galios ir valdymo priemonė. Todėl diskusijos kiek ir kaip apmokestinti atlyginimą, namą ar brangų automobilį tėra „dūmų uždanga“, skirta nukreipti visuomenės dėmėsį nuo demokratiškai nerinktos, piliečiams neatskaitingos galios. Todėl Lietuvoje atsiranda kelioliką milijardų valdantis bankas sumokantis kelis tūkstančius metinių mokesčių.

Esminė felicitarinės politikos nuostata – bet kurį galia turi tarnauti piliečiams. O kad jiems tarnautų ekonominės galios reikia įvesti progresyvų didelio turto mokestį ir pradėti kontroliuoti tarptautines finansines oprecijas. Ekonomistas Т. Piketty pateikia įtikinamus paskaičiavimus, kad pakaktų padidinti didelio turto apmokestinimą ir iškarto atsirastų galimybės bent 50% padidinti atlyginimus bei pensijas, išspręsti daugelį kitų socialinių problemų. Tam tereikia apmokestinti didesnį nei 1 milijono eurų turtą dar 1 % daugiau, o didesnį nei 1 milijardas eurų turtą 10% daugiau.

Tokio sprendimo pasekmės – nesumažėtų išskirtinai turtingų žmonių materialinio gyvenimo lygis, bet sumažėtų jų galia, nes korporacijos, veikiausiai negalėtų sumokėti minėto mokesčio pinigais, todėl turėtų jį sumokėti savo akcijomis. O visuomenės dalyvavimas korporacijų valdyme didintų jų ekologinę ir socialinę atsakomybę, užtikrintų veiklos stabilumą.

 

Pokyčiai gali prasidėti jau šiandieną.

Mes galime būti laimingiausia ir turtingiausia visuomenė Lietuvos istorijoje. Vietoj to valdančių partijų atstovai mums siūlo svarstyti išgyvenimo galimybę.

 

Mums siūlo ir toliau eiti praeito amžiaus politikos keliu ir nepastebėti idėjos, kad turto gausėjimą turi papildyti laimingesnių žmonių skaičiaus augimas.

 

Turtingos korporacijos, jas aptarnaujanti žiniasklaida stabdė ir stabdys naujų sprendimų pasirinkimą, tačiau vis sunkiau nepastebėti nuolat pasikartojančių ekonomikos krizių, nemažėjančio nusikalstamumo, grėsmės tautos išlikimui - demografinės situacijos blogėjimo. Bandymai spręsti šias ir panašias problemas siekiant tik didesnio ekonomikos augimo ir vartojimo nėra sėkmingi ir tokie nebus, nes ir turtingiausiose pasaulio šalyse netrūksta skurstančiųjų bei visuomenės atstumtųjų. Ir niekas nedrįsta klausti, kiek dar turi išaugti ekonomika, kiek pagerėti valdymas kad jų neliktų, nes atsakymas aiškus – ir 10, ir 100 proc. pagerėjimas problemų neišspręstų.

 

Felicitarinė politika skatina kurti ne tik turtą, bet ir tikrą gerovę, siūlo išeitis ten, kur atgyvenusių partijų atstovai mato akligatvį. Felicitarinis pasirinkimas tai kelio į laimingą ir klestinčią Lietuvą pasirinkimas.

 

.

Share
Follow us on Twitter


ISSN 2029-7866  | © 2011 Lietuvių Tautinis Centras | Visos teisės saugomos


Tautos balsas - žinios Lietuvai. Patriotinis interneto portalas. Lietuviai - Lietuvai!
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis